Vilniuje, Lietuvos dailininkų sąjungos projektų erdvėje (Vokiečių g. 2), spalio mėnesį veikė paroda, kurioje buvo eksponuojami naujai sukurti Juozapato Kuncevičiaus – bazilijonų vienuolijos pirmojo kankinio – atvaizdai. Daugumai šis vardas mažai žinomas ar net visai negirdėtas, tad 2023-iuosius paskelbus šv. Juozapato metais, minint 400-metį nuo jo, Graikų apeigų katalikų bažnyčios pirmojo kankinio, mirties, galime artimiau susipažinti su šia religine bendruomene, susibūrusia išskirtinai LDK teritorijoje. Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų (unitų) bažnyčia ir vienuolynas su Jono Glaubico, žymiausio Vilniaus baroko architekto, suprojektuotais išraiškingaisiais Bazilijonų vartais yra vienas iš nedaugelio XVI a. architektūros ansamblių. Būtent čia XVII a. pradžioje ėmė telktis nauja bendruomenė, liudijanti turtingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir dabartinių valstybių – Lietuvos ir Ukrainos – bendrą istoriją.
Pirklio amato mokytis į Vilnių atsiųstas jaunuolis Ivanas Kuncevičius (gimė 1580 m. Volodymyre, Ukrainoje), būsimasis šv. Juozapatas, Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje uoliai tarnavo Dievui, vienuolyne praleido brandžiausius savo gyvenimo metus, kol buvo paaukštintas į Polocko arkivyskupus ir paskirtas eiti trijų vyskupijų ganytojo pareigas. 1623 m. lapkričio 12 d. savo nepaklusnių avių (stačiatikių) buvo nužudytas Vitebske, palaidotas Polocke, 1643 m. paskelbtas palaimintuoju, o 1867 m. – šventuoju. Jo palaikai, ilgai ir dramatiškai keliavę per Lietuvą, Lenkiją, Austriją, po karo 1946 m. buvo pergabenti į Romą, 1963 m. perlaidoti Romos Šv. Petro bazilikos Šv. Bazilijaus Didžiojo altoriuje.
Tai antras visos Lietuvos dangiškasis globėjas po šv. Kazimiero. Kad šis šventasis pas mus šiandien mažai kam žinomas, nestebina, nes agresyvaus Rytų kaimyno ilgą laiką sąmoningai naikintas didžiulis su įv. Juozapatu susijęs kultūros paveldas nugrimzdo į užmarštį kartu su LDK rusėniškąja atšaka. Šios visuomenės dalies vaidmuo didžiulis – graikų katalikai, ypač bazilijonų vienuoliai, labai rūpinosi edukacija. Šiandien unitiškieji kultūros ypatumai itin aktualūs Ukrainos tapatybei, tarpkultūriniams ryšiams ir taikos siekiams šiuolaikiniame politiniame kontekste. Grįžimas į istoriją, retrospektyvus žvilgsnis į praeitį padeda geriau suvokti mūsų regiono bendrumą, glaudžius kultūrinius ryšius. Mums patiems svarbu išplėsti lietuvių savivoką, atskleidžiant Kyjivo metropolijos vietą ir vaidmenį LDK istorijoje, Vilniaus Rytų krikščionybės tradiciją sugrąžinant į kultūrinę atmintį. O kartu tai gera proga ir galimybė visuomenei pristatyti turtingą LDK ir jos sostinės Vilniaus Graikų apeigų katalikų bažnyčios paveldą, platesnei auditorijai papasakoti apie šv. Juozapatą.
Lietuvos vyriausybės programoje buvo numatyta „surengti dailininkų plenerą, skirtą Šv. Juozapato metams paminėti, sukurti tapybos meno kūrinius, juos pristatyti parodoje, o vėliau – integruoti į Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios erdvę“. Už šio projekto gyvendinimą atsakinga Lietuvos dailininkų sąjunga (projekto vadovė – LDS pirmininkė Eglė Ganda Bogdanienė). Taigi planas konkretus, aiškus, iniciatyva puiki, nes didžiules netektis sovietmečiu patyrusi sakralinė erdvė po truputį atgauna savitą originalų interjerą, kuriame rytietiškos apeigos ir puošnumas visada derėdavo su Vakarų tradicijai būdinga meno stilistika. Kaip dailininkams pavyko aktualizuoti šventojo gyvenimą?
Paulius Juška pailgo formato drobėje „Šv. Juozapato malda“ pavaizdavo jį stovintį ant akmens. Šį ir kitus epizodus, kai Kuncevičius gyveno Vilniuje, jėzuitai aprašė XVII a., o vėliau, XVIII a., ir patys bazilijonai, turėję spaustuvę Vilniuje ir leidę įvairaus pobūdžio literatūrą. Juška išryškino atsiskyrėlišką vienuolio gyvenimo būdą – jis meldžiasi basas, atsistojęs ant akmens po bažnyčios lietvamzdžiu, nepaisydamas drėgmės ir šalčio, vilki tik ašutinę ir vienuolio apsiaustą. Ikonografinis vaizdas, pagerbiantis šventąjį, galėtų rasti konkrečią, asmeniniam susikaupimui skirtą vietą vienuolyne ar bažnyčioje.
Panašią ikonografinę išraišką pasirinko ir Agnė Juškaitė paveiksle „Šv. Juozapatas celėje“. Nutapė jį „stovintį Šv. Luko celėje, kurioje nuolat meldėsi ir kuri jam buvo ypač svarbi. Kryžius, duona, taurė – ir šventojo asketiško gyvenimo, ir būsimos kankinystės simboliai“. Dailininkė pavaizdavo tamsaus gymio jaunuolį, išsekintą askezės ir nuolatinio alkio. Tačiau žvelgiant ikonografijos aspektu, gali kilti prieštara – vienuolis vilki liturginį „mėlyną trimis dryžių juostomis puoštą apsiaustą“, kuris nurodo aukštas arkimandrito pareigas, nors Juozapatas gavo jas gerokai vėliau. Tiek Juška, tiek Juškaitė pasirinko statišką, išilgintą figūrą, kad jaustųsi ortodoksiška šventųjų vaizdavimo tradicija. Ją iš dalies perteikia ir Ukrainos menininkas Igoris Kistechokas. Laikydamasis šventųjų vaizdavimo tradicijos, Juozapatą pakylėja į dangų, „įsodina“ į debesų sostą ir vaizduoja kaip globėją, vilkintį puošniais liturginiais drabužiais.
Realistinį portretą pasirinko ir monumentalistė Liuda Stankevičienė. Kūrinyje „Sielų gaudytojas“ savo sukurtą šventojo atvaizdą susiejo su iškalbingumu, viena iš asmeninių Kuncevičiaus savybių, o kartu su pravarde, žinoma iš šaltinių. Ji išreiškė ypatingą jo gebėjimą įtikinėti ir patraukti žmonių sielas naujam tikėjimui. Portrete matome ne tik Juozapato veidą, herbą, vienuolyno arkadinę aplinką, bet ir pagautąsias sielas, liudijančias atsidavimą Dievui.
Kiek kitokią – simbolinę – vaizdavimo tradiciją pasirinko dailininkė Natalie Levkovska: „Eskizuodama, norėjau sujungti Juozapato, kaip gyvo, realaus žmogaus, įvaizdį ir krikščionišką simboliką. Mane labai sudomino emblemos iš knygos apie šventojo gyvenimą ir savo darbe panaudojau vienos iš jų motyvus, kuriuose vaizduojamas mitinis paukštis Feniksas (Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino simbolis), degantis ir prisikeliantis amžinajam gyvenimui.“ Ji pasirinko atvaizdo ir alegorijos prasminę jungtį, stipriai išplėtotą baroko laikais, su įrašu B. Iosaphat martyr („Kankinys palaimintasis Juozapatas“). Matome kankinio nužudymo įrankį bardyšių – tai ilgakotis ornamentais dekoruotas kirvis, palmės šakelę – ikonografinį visų kankinių simbolį, rožę (erškėtrožę) – Juozapato herbą ir, žinoma, mitinio paukščio emblemą, kuri simbolizuoja prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą.
Vilniaus universiteto antropologijos studentas Tomas Antropikas parodoje eksponavo dvi rekonstrukcijas – „Bazilijonų vienuolio apranga: gobtuvas ir paramanas“. Kasdienė apranga išsiskyrė juoda spalva, ansamblis papildytas gobtuvu, prie kurio kraštų prisiūtos dvi krintančios juostos. Būtent šis gobtuvas pavaizduotas istoriniame Juozapato Kuncevičiaus portrete, vadinamame vilnietiškuoju ir gerai žinomame iš dailės ikonografijos (šis atvaizdas neišlikęs). Dar vienas išskirtinis bazilijonų drabužių elementas – paramanas. Rytų tradicijos vienuoliai jį dėvėjo ant nugaros arba ant krūtinės, priešingoje pusėje virvelėmis surišę kryžmai. Ši aprangos detalė bene svarbiausia, nes primena kryžių, kurį vienuolis užsidėjo ant pečių, sekdamas Kristumi. Kiekvienas pasirinkdavo savos kompozicijos paramaną, unikalų ir vienetinį. Aprangos ansamblis atkurtas, remiantis ikonografiniais ir archeologiniais šaltiniais, bandyta parinkti ano meto liturginės aprangos siuvimo technologiją, kuo geriau atitinkančią istorinę praktiką, ir medžiagas – šilką, liną, vilną, metalizuotus siūlus, metalizuotų siūlų galionus ir kt. Tai doc. dr. Genės Kirkienės inicijuoto projekto „Istorinė atminties akademija“ dalis, jo tikslas – kuo autentiškiau atkurti pirmojo Graikų apeigų katalikų bažnyčios šventojo Juozapato Kuncevičiaus liturginę aprangą. Tokios rekonstrukcijos ypač aktualios, iš užmaršties prikeliant LDK istorinį kultūros paveldą.
Lietuvos dailininkų sąjungos surengta paroda aktualizuoja šv. Juozapato gyvenimą Vilniuje ir kankinystės istoriją profesionaliojo meno priemonėmis. Tai savita edukacinė-šviečiamoji akcija, padedanti geriau pažinti istorinę LDK bei dabartinę Lietuvos dvasinės unitiškosios tapatybės raidą. Šių meno kūrinių perdavimas Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų (unitų) bažnyčiai prisideda prie Lietuvos ir Ukrainos menininkų pastangų atkurti bendrą praeitį, išplečiant lietuviškąją tapatybę.
Dr. Jolita Liškevičienė