Ségolène Haehnsen Kan ir Mykolės Ganusauskaitės paroda „Žemės šnabždesiai“ galerijoje „Meno parkas“

Mes vis dar veikiame taip, lyg po mūsų kojomis esanti žemė yra stabili, tačiau gyvybę palaikantis pamatas yra itin plonas, trapus ir nuolatos kintantis. Užtikrintai judame šiuo paviršiumi, tarsi jis būtų vientisas ir patikimas. Tačiau stabilumas yra tik regimybė. Po juo slypi nuolatos besikeičianti būsena, likusi už mūsų suvokimo ribų.

„Žemės šnabždėsiai“ pristato Ségolène Haehnsen Kan ir Mykolės Ganusauskaitės – menininkių baigusių Beaux-Arts de Paris menų akademiją (École nationale supérieure des Beaux-Arts) – kūrinius. Parodoje susitinka du nuo žmogaus buvimo ženklų išvalyti kraštovaizdžio matymo būdai – Ségolène Haehnsen Kan abstrakti, dramatiška tapyba ir Mykolės Ganusauskaitės topografinis, detalus žvilgsnis.

Ségolène Kan (g. 1988, Prancūzija) naujausia kūrinių serija plėtojama, per ekstremalių aplinkos ir geopolitinių salygų formuojamą kraštovaizdį, tęsiant ankstesnius tyrimus Černobylyje ar Kaliningrado pelkės, tačiau nukreipiant žvilgsnį į sausą Vakarų Kazachstano teritoriją. Projektas prasidėjo keliaujant prie Čagano ežero – radioaktyvaus darinio, atsiradusio po sovietinių branduolinių bandymų – ir išsiplėtė į Mangystau regioną, kuriame mirtina tyla ir dezorientacija tampa esminiais patyrimo aspektais. Emocija veikia kaip pagrindinis orientacijos būdas: tapyba perteikia šių aplinkų intensyvumą per tankio, išsiskaidymo ir tonų pokyčius. Dirbdama su akvarele, pigmentais ir judo bitumu didelio formato kūriniuose, Kan kuria vaizdus greitais, sluoksniuotais potėpiais. Toks metodas formuojasi iš dalies atsisakant kontrolės, todėl vaizdas vystosi per intenciją ir medžiagos atsaką.

Ši kūrinių serija taip pat žymi pokytį jos praktikoje. Ankstesniuose darbuose Ségolène analizavo peizažus suformuotus vandens pertekliaus, ši serija apibrėžiama beveik visišku jo nebuvimu. Mangystau regionas, išsiskiriantis sausais, mineraliniais paviršiais, vandens stoką iškelia į pamatinę aplinką formuojančią sąlygą. Tuo pačiu regionas savyje talpina geologinį laiką: kadaise buvęs senovės Tetijos vandenyno dalimi, jis išlaiko šios istorijos pėdsakus nuosėdinėse uolienose ir eroduotose plynaukštėse. Šie ilgi laiko sluoksniai susikerta su kitomis teritorijoje veikiančiomis dimensijomis, įskaitant uolose įrengtas dvasinio atsiskyrimo vietas ir intensyvios naftos gavybos poveikį.

Tuo tarpu Ganusauskaitė (g. 1987, Lietuva) nagrinėja kraštovaizdžius, kuriuos keičia žmogaus intervencija. Jos kūryboje jungiami figūratyvūs ir abstraktūs elementai, pasitelkiamos geometrinės formos ir ryškios spalvos. Darbai perteikia apmąstantį santykį su kintančiu žmogaus ir gamtos ryšiu, be melancholiškos nuotaikos, būdingos Haehnsen Kan kūrybai.

Užlietų miškų serija formuota pasikartojančio Vakarų Lietuvos kraštovaizdžio stebėjimo metu; sezoniškai užlietame Žalgirių miške. Menininkė dirba pačioje šio kintančio lauko viduje, dažnai iš kanojos sukuriamos specifinė orientacijos būsenos, kai kūnas atsiduria tarp paviršių, tarsi pakibęs erdvėje, kuri tęsiasi ir viršuje, ir apačioje. Atspindžiai tiesiogiai dalyvauja vaizdo formavime – jie pratęsia ir perkuria vertikalias struktūras, per kurias formos plūduriuoja paviršiumi. Linijos kerta ir sugrįžta vandeniu nežymiai pakitusios, formuodamos per drobę sklindantį ritmą. Tikrovė pasirodo kaip matymo metu susiformuojantis darinys, palaikomas pasikartojimo ir cirkuliacijos. Vaizdas išsiplečia drobėje kaip veidrodinis laukas, kuriame formos ir jų atspindžiai juda kartu, išlaikydami bendrą buvimą, nuolat esantį tapsmo būsenoje.

Mykolė Ganusauskaitė, menininkės vardas Mykolé (g. 1987), baigė M.K. Čiurlionio menų mokyklą, studijavo vienerius metus Vilniaus Dailės Akademijoje freską-mozaiką. Vėliau tęsė mokslus Paryžiuje. Mokėsi Prép'art paruošiamojoje meno mokykloje. Studijavo Beaux-Arts de Paris meno akademijoje, kurioje įgijo bakalauro ir magistro laipsnius. 2015– 2017 m. gyveno ir kūrė Kopenhagoje, nuo 2017 m. – Vilniuje. Surengė virš 20 personalinių parodų Lietuvoje, Prancūzijoje ir Danijoje, dalyvavo dešimtyse grupinių projektų Lietuvoje, Prancūzijoje, Danijoje, JAV ir kitur. Konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ laureatė (2013). Kūrinių turi MO muziejus Vilniuje, Žemaičių Dailės muziejus Plungėje bei privačios kolekcijos Lietuvoje ir Europoje. Šiuo metu Mykolé dirba su viena garsiausių Paryžiaus galerijų Anne de Villepoix. Jos didelio formato sienos tapybos kūriniai "Saulėtekis, Apsemtas miškas" ir "Aukštapelkės" puošia Vilniaus miestą.

Ségolène Kan (g. 1988 m.) – Paryžiuje gyvenanti prancūzų tapytoja, turinti Azijos, Baltijos, slavų ir skandinavų šaknų. Ji studijavo Paryžiaus nacionalinėje dailės akademijoje (École nationale supérieure des Beaux-Arts de Paris) Dominique Gauthier studijoje ir 2013 m. baigė studijas su pagyrimu. Menininkė bendradarbiauja su „Galerie Anne de Villepoix“. Kan surengė personalines parodas Paryžiuje, Kijeve ir Tbilisyje ir kitur, taip pat dalyvavo tarptautiniuose projektuose, tarp jų – „Now Festival“. Jos darbai buvo rodomi Frac Île-de-France ir Salon de Montrouge, taip pat yra įtraukti į Crédit Agricole ir Fondation Agnès b kolekcijas. Šiuo metu ji eksponuoja savo darbus Paryžiuje.

Rašant apie Mykolės Ganusauskaitės kūrybą, pasiremta Ramintos Jurėnaitės tekstais.

Kuratorė Dovilė Morkūnaitė-Žilinskė

Paroda yra galerijos „Meno parkas“ projekto „Tikėti tapyba“ dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Paroda galerijoje „Meno parkas“ veiks iki gegužės 24 dienos.