Šiuolaikinis viešasis menas: patikti ar kelti klausimus?

Nuotr. Indrė Urbelytė

Viešojoje erdvėje atsiradęs meno kūrinys neišvengiamai patenka į sudėtingesnę situaciją nei muziejuje ar galerijoje eksponuojamas darbas. Jo žiūrovas nėra žmogus, sąmoningai atėjęs susitikti su menu – kūrinį mato visi: skirtingo išsilavinimo, amžiaus, estetinių pažiūrų ir vertybinių nuostatų žmonės. Todėl viešasis menas ypač dažnai tampa konfliktų, diskusijų ir klausimų lauku. Tačiau būtent čia atsiskleidžia viena svarbiausių šiuolaikinio menininko funkcijų: ne vien puošti aplinką ar atitikti daugumos estetinį skonį, bet matyti savo laikmetį, kelti klausimus ir kartais pasiūlyti visuomenei tai, ko ji dar nėra pasirengusi iš karto priimti.

Menininką šiuo požiūriu galima vadinti savo laikmečio vizionieriumi. Jis kuria ne tik tai, kas jau yra visuotinai suprantama ir priimtina, bet ir naujas formas, naujus santykius su erdve bei naujus būdus kalbėti apie žmogų ir visuomenę. Todėl kūrinio sukeltas nepatogumas nebūtinai reiškia jo nesėkmę. Kartais priešingai – jis parodo, kad kūrinys sujudino nusistovėjusias estetines ar moralines kategorijas. Svarbus tampa ne vien klausimas „ar man gražu?“, bet ir „kodėl šis kūrinys mane erzina?“, „ką aš laikau skulptūra?“, „kokį kūną leidžiu matyti viešojoje erdvėje?“ ar „kas apskritai turi teisę spręsti, kaip turi atrodyti miestas?“

Lietuvoje vienu ryškiausių tokios reakcijos pavyzdžių tapo Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“, 2009 m. pastatyta Neries krantinėje Vilniuje. Monumentali surūdijusio plieno konstrukcija visuomenėje netrukus buvo praminta „vamzdžiu“, o jos forma, kaina ir apskritai teisė būti vadinamai skulptūra sukėlė ilgai trukusias diskusijas. Kūrinio neoficialūs pavadinimai netgi tapo lingvistinių tyrimų objektu, o viešojoje erdvėje buvo svarstoma ir galimybė skulptūrą pašalinti. Tačiau būtent „Krantinės arka“ privertė gerokai platesnę visuomenės dalį nei įprastai domėtis šiuolaikine skulptūra ir klausti, ar skulptūra privalo vaizduoti žmogų, būti dekoratyvi ir iš karto atpažįstama. Tame pačiame projekte pristatyti Roberto Antinio „Puskalnis“ ir Mindaugo Navako „Dviaukštis“ taip pat kėlė nepasitenkinimą ir klausimą „kur čia menas?“, nes visi trys autoriai atsisakė tradicinio paminklo logikos.

Roberto Antinio „Puskalnis“ ypač gerai atskleidžia šį pokytį. Tai horizontalus, su kraštovaizdžiu susiliejantis kūrinys, artimas žemės meno tradicijai. Jis nesiekia dominuoti erdvėje ir nepateikia žiūrovui aiškiai atpažįstamo herojaus ar siužeto. Kūrinio prasmė atsiranda santykyje su vieta, miesto ir gamtos sandūra, o pats Antinis yra kalbėjęs apie tai, kad kūrinys, patekęs į viešąją erdvę, toliau „auga“ iš visuomenės reakcijų ir naujų kontekstų. Šiuolaikiniame mene tai itin svarbi nuostata: menininkas ne visuomet pateikia baigtinį atsakymą – kartais jis sukuria situaciją, kurioje klausimą turi užbaigti pats žiūrovas.

Dar ryškiau visuomenės ribas atskleidžia kūriniai, susiję su žmogaus kūnu.

Ryškus visuomenę provokuojančios viešosios skulptūros pavyzdys – Petro Mazūro „Žmogus“, sukurtas vėlyvuoju sovietmečiu ir pastatytas prie Mykolo Žilinsko dailės galerijos Kaune, greta Soboro. Monumentali, apie šešių metrų aukščio visiškai nuogo vyro figūra tuo metu tapo tikra sensacija: vienus šokiravo atviras vyro nuogumas pačiame miesto centre, kitus – šaltas, monumentalus kūrinio pobūdis. Prie skulptūros net vyko protestai, buvo raginimų ją pridengti ar pašalinti, o nuogumas kai kam atrodė net nepadorus ar „pornografiškas“. Tačiau Mazūras sąmoningai rėmėsi antikine nuogo žmogaus vaizdavimo tradicija, kur kūnas suvokiamas kaip universalaus žmogaus ir jo vidinės laisvės ženklas. Tai, kas anuomet atrodė provokacija, ilgainiui tapo vienu atpažįstamiausių Kauno viešojo meno simbolių – dar vienu pavyzdžiu, kaip visuomenės požiūris į drąsų meno kūrinį laikui bėgant gali radikaliai pasikeisti.

2025 m. Zarasuose pastatyta Mykolo Saukos „Liudytoja“ – trijų metrų aukščio nuogos senyvos moters figūra – dar prieš oficialų atidengimą sukėlė pasipiktinimo bangą, buvo padegta ir vėliau aptepliota. Šiuo atveju diskusija persikėlė jau ne tik į meno, bet ir į kūno, senatvės, nuogumo bei viešo padorumo lauką. Kodėl klasikinio jauno ir idealizuoto nuogo kūno vaizdas meno istorijoje dažnai priimamas kaip normalus, o seno moters kūno reprezentacija sukelia agresiją? Saukos skulptūra tapo savotišku visuomenės veidrodžiu: „Liudytoja“ ėmė liudyti ne tik autoriaus sumanymą, bet ir tai, kaip pati visuomenė reaguoja į neidealizuotą žmogaus kūną.

Panašią reakciją buvo sukėlusi ir Martyno Gaubo „Lietuvaitė“ – hiperrealistinė moters figūra, kurios eksponavimas daliai visuomenės pasirodė netinkamas viešajai erdvei. Pats autorius stebėjosi, kad nuoga moters figūra buvo priimama beveik taip, tarsi viešojoje vietoje būtų apnuogintas realus žmogus, o ne eksponuojamas meno kūrinys. Šis atvejis parodo, kad meno kūrinys gali atskleisti ne tik estetines, bet ir giliai kultūroje įsitvirtinusias nuostatas apie kūną, lytį, padorumą ir tai, kam leidžiama būti matomam.

Tokios reakcijos nėra Lietuvos visuomenės išskirtinumas. Vienas garsiausių pasaulio pavyzdžių – Eifelio bokštas. Šiandien jis laikomas beveik neatsiejamu Paryžiaus simboliu, tačiau XIX a. pabaigoje jo statyba sukėlė didžiulį meno ir literatūros elito pasipriešinimą. 1887 m. laikraštyje „Le Temps“ buvo paskelbtas menininkų protestas, kurį pasirašė Guy de Maupassant'as, Alexandre'as Dumas sūnus, Charles'is Gounod, Charles'is Garnier ir kiti garsūs to meto kūrėjai. Geležinis statinys jiems atrodė svetimas istoriniam Paryžiui, grubus ir darkantis miesto panoramą. Po kelių dešimtmečių tas pats objektas tapo modernybės, techninės pažangos ir paties Paryžiaus ženklu. Tai viena aiškiausių pamokų, kodėl savo laikmečio skonis negali būti vienintelis kriterijus sprendžiant apie naujos meninės formos vertę.

Dar radikalesnis atvejis – amerikiečių skulptoriaus Richardo Serros „Tilted Arc“, 1981 m. pastatyta Niujorko Federal Plaza. Milžiniška lenkta plieno siena sąmoningai keitė žmonių judėjimą per aikštę: jos nebuvo galima tiesiog ignoruoti ar apeiti nepastebėjus. Serra viešąjį meną suvokė ne kaip aplinkos pagražinimą, bet kaip galimybę pakeisti žmogaus santykį su erdve. Kūrinys sulaukė didelio darbuotojų ir institucijų pasipriešinimo, o po ilgų viešų debatų 1989 m. buvo pašalintas. Šiuo atveju iškilo esminis viešojo meno klausimas: ar visuomenė turi teisę pašalinti jai nepatogų kūrinį, ar vietai specialiai sukurtas menas turi būti ginamas nuo daugumos skonio?

Panaši istorija lydėjo ir Maya Lin sukurtą Vietnamo karo veteranų memorialą Vašingtone. Vietoje herojiškos figūrinės kompozicijos jauna architektūros studentė pasiūlė į žemę įleistą juodo granito sieną su žuvusiųjų vardais. Daliai visuomenės toks memorialas atrodė pernelyg abstraktus, niūrus ir nepakankamai herojiškas; kritikai priešinosi jo juodai spalvai, minimalistinei formai ir tradicinių patriotinių simbolių nebuvimui. Tačiau ilgainiui būtent jo santūrumas ir galimybė kiekvienam lankytojui asmeniškai susidurti su tūkstančiais vardų pavertė jį vienu reikšmingiausių šiuolaikinių memorialų.

Šie pavyzdžiai rodo, kad naujas menas dažnai pirmiausia suvokiamas kaip svetimkūnis. Visuomenė vertina jį pagal jau pažįstamus modelius: skulptūra turi būti „graži“, paminklas – didingas, nuogas kūnas – idealizuotas, o viešoji erdvė – patogi ir neutrali. Menininkas šias taisykles gali sąmoningai pažeisti. Jo funkcija tuomet nėra pataikauti daugumos skoniui, bet pasiūlyti kitą matymo būdą.

Vis dėlto menininko laisvė viešojoje erdvėje nereiškia, kad visuomenės reakcija yra nesvarbi. Viešoji erdvė priklauso visiems, todėl diskusija, nesutikimas ir kritika yra natūrali tokio meno gyvenimo dalis. Tačiau egzistuoja skirtumas tarp argumentuotos kritikos ir reikalavimo, kad viešojoje erdvėje būtų tik tai, kas nieko neerzina. Jei menui būtų taikomas vien visuotinio patikimo kriterijus, viešosiose erdvėse greičiausiai liktų tik dekoratyvūs, neutralūs ir jau pažįstami vaizdiniai.

Todėl vienas svarbiausių šiuolaikinio meno edukacijos uždavinių yra mokyti ne tik kurti, bet ir susitikti su nepatogiu menu. Žiūrovas turi gebėti pereiti nuo spontaniško „patinka–nepatinka“ prie klausimų: kodėl menininkas pasirinko tokią formą, ką ji reiškia konkrečioje vietoje, kokį socialinį ar kultūrinį stereotipą ji atskleidžia ir kodėl sukelia tokią stiprią reakciją. Menininkas savo ruožtu turi suvokti, kad kurdamas viešajai erdvei jis įžengia į bendrą socialinę teritoriją ir jo kūrinys pradės gyventi ne tik autoriaus sumanymu, bet ir žmonių interpretacijomis.

Būtent todėl reikšmingas viešasis menas nebūtinai yra tas, prie kurio visi nori fotografuotis. Kartais jo vertė slypi gebėjime sutrikdyti nusistovėjusią žiūrėjimo tvarką, iškelti nepatogų klausimą ir priversti visuomenę iš naujo apibrėžti, ką ji vadina menu, grožiu, padorumu, atmintimi ar savo miesto tapatybe. Menininkas šiuo požiūriu yra ne miesto dekoratorius, o aktyvus savo laikmečio kultūros dalyvis ir vizionierius – žmogus, kuris kartais pamato ir parodo tai, ką visuomenė gebės priimti tik po daugelio metų.

– Eglė Ganda Bogdanienė