top of page
Search

Arūnė Tornau | Prieblandos zona


2023 m. sausio 19 d., ketvirtadienį, 18 val. Business Stadium Gallery (Šeimyniškių 19 B., Vilnius) atidaroma menininkės Arūnės Tornau tapybos paroda „Prieblandos zona“.


Parodos kuratorė Aistė Kisarauskaitė


Kartais prabundi ir prieblanda, pasitinkanti už lango, išsikerojusi kampuose, įsišaknijusi visuose net akinamai baltuose paviršiuose, lieka ten tūnoti visą dieną. Aš nežinau, kaip tokiomis dienomis įmanoma tapyti, tačiau žinau, kur ją rasti, kai ateina akinanti vasara ir mūsų atmintis grūda lauk bet kokius šlapdribų, neprašvintančių sausio dienų bei apledėjusių šaligatvių prisiminimus - prieblanda lieka užkonservuota Arūnės Tornau tapyboje. Tose baltai nugruntuotose drobėse randa prieglobstį drėgni orai („Tirpstantis sniegas (kovas)“ 2020), „Pavasario potvynis“ (2019), ar „Lietaus siena“ (2022). Ant menininkės rankomis paruoštų tapybai staltiesių, užuolaidų, paklodžių apsigyvena begalinių gamtos ciklų sujungti, atrodo, nesuderinami reiškiniai - „Eglynas“ (2016) ir „Užtvara (nukirsti medžiai)“ 2016, tačiau šie dalykai antipodais tampa tik mūsų proto sistemose, jo nuolatinio darbo - dalinimo - dėka, o realybėje miško gelmėje plyti gaisravietė („Gaisravietė“, 2015), gyvena amarai ir kirvarpos, miško brūzgynuose telkšo ežeriukas, kurio skaidrus vanduo apglobia spalvotus mažutėlius ar maurais apaugusius didelius riedulius („Akmenys vandenyje“ 2017, „Skaidrus vanduo“ 2017).


Arūnės Tornau tapyba, kaip ir gamtos ciklai, nenaudoja žmogiško mastelio kartu su jo vertinimais, kilusiais dažniausiai iš asmeninių žmogaus poreikių, jo komforto ar diskomforto pojūčio, kaip ta šlapdriba, kuri mums tokia nepatogi. Šiuose paveiksluose nesmerkiamos rūdys, be garso griaužiančios žmogaus pagamintus daiktus, trupa betonas, pro debesis švysteli saulė ir visur juose mirga ypatinga šviesa. Čia šviečia net tos metalo ėdikės rūdys („Rūdžių šviesa“ 2020). Tuo labiau, kad menininkės kūryba nesiūlo eliminuoti žmogaus iš bendrojo laiko ir gamtos ciklo, o tik priima jį kaip vieną iš proceso dalyvių, čia vietos randa ištryptas kelias, daiktų šešėliai, o galiausiai - kelio pabaiga, kuri, kaip paprastai, yra naujų reiškinių pradžia.


Arūnės Tornau kūriniai lyg mažyčiai laiko konteineriai ar slapti peizažai, tokie, kokius dažnai matytume, jei neįsijungtų mūsų visažinis protas, linkęs dėlioti į atskirus daiktus - medis, akmuo, žolė, mes taip matome neprašvitus žiemos dienai, mirgant šviesai pro lapus ar žvelgiant žemyn į išdegusią rugpjūčio žolę. Todėl žiūrint šią parodą siūlyčiau ir žiūrovui neužsiimti vertinimu/skirstymu, nors tai nelengva padaryti meno atžvilgiu, bet pabandyti tiesiog žvilgsniu ir sąmone pasinerti į šviesos niuansus, pajusti, kaip nuo laiko trupa medžio žievė ar po sniegu savo laiko laukia juodžemis, kaip negirdimai dirba laikas, primindamas, kad pavasaris ir vėl būtinai ateis.


Parodos laikas 2023 01 19-03 19


Parodą organizuoja Lietuvos dailininkų sąjunga


bottom of page