Alberta Vengrytė: Pradėti mūsų pokalbį norėčiau įžangine refleksija. Knygoje „Būti dalimi. Dalyvavimas ir bendradarbiavimas Lietuvos šiuolaikiniame mene“ (VDA leidykla, 2021) menotyrininkė dr. Lina Michelkevičė aptaria situacijas, kai dalyvaujamuosiuose (participatory) meno projektuose žmogiškąja medžiaga gali būti ne tik žiūrovai ar kiti menininko pakviesti dalyviai, bet ir patys menininkai. Knygoje teigiama, kad menininkas tokiuose projektuose dalyvauja su visu simboliniu krūviu: „kaip visuomenės veikėjas, kultūros reprezentantas, tam tikro vaizdinio ar socialinio statuso įkūnytojas“, o dalyvavimo strategijos čia „išryškina ar išpina socialinių santykių tinklą, formuojantį tokią simbolinę menininko figūrą“. Viešas kvietimas dalyvauti LDS organizuojamoje kvadrienalėje LTQ23‘ visų pirma tapo kvietimu įsivardinti, apmąstyti ir konceptualiai pristatyti vidinių organizacijos bendruomenių menines iniciatyvas – apžvelgti, pasak Kvadrienalės Vilniaus skyriaus ekspozicijos kuratorės Aistės Kisarauskaitės, „koks menas gimsta iš tarpusavio bendravimo, kokios yra menininkų grupės ir kokie kiti aktualūs geraisiais bendradarbiavimais grįsti aspektai“. Tad, išeities tašku tampant bendruomenių dalyvavimui, ar galėtumėte plačiau papasakoti apie Vilniaus grafikos meno centro menininkų bendruomenę? Kas jai priklauso? Apie kokius „simbolinius kapitalus“ bei iniciatyvas sukasi šių kūrėjų, sudarančių VMGC ekspoziciją, iniciatyvos? Galbūt esama „bendruomenių bendruomenėje“ - mikro kūrybinių tinklų?
Jurga Minčinauskienė: VGMC vienija Lietuvos grafikos meno kūrėjus. Šiuo atveju svarbi yra konkreti vieta – tai 3-iasis Latako gatvės Vilniuje namas, kuriame jau tris dešimtmečius telkiasi grafikų bendruomenė. Vienų jos narių veikla šiame name siejasi su dalyvavimu meno parodose, kitų – su darbu bendrose dirbtuvėse ar individualiose kūrybinėse studijose, dar kiti čia užsuka kaip lankytojai, žiūrovai. Kalbant formaliai, grafikus vienija fizinė erdvė, kurioje nuolat verda aktyvus gyvenimas – kūrybinis ir organizacinis darbas, parodos, šventės, pasisėdėjimai, diskusijos, renginiai, pokalbiai ir kt. Tačiau į grafikų bendruomenę esame linkę žvelgti plačiau ir kompleksiškiau – per jos raidą nuo XX a. vidurio, kai buvo įkurtos Eksperimentinės grafikos dirbtuvės, iki pat šių dienų. Dėl to kvadrienalės parodoje dėmesį sutelkiame į grafiką kūrusias ir tebekuriančias asmenybes, galbūt kiek netikėtai jų meninę veiklą šį kartą atidėdami į šalį. Vietoje to, siūlome pažvelgti į bendruomenės istoriją per fotoarchyvą, kuris atspindi turiningą ir dinamišką kelių kartų gyvenimą – dalyvavimą vietinėse ir tarptautinėse parodose, darbą bendrose grafikų dirbtuvėse, individualiai mezgamus ryšius su užsieniu, bendras šventes, laisvalaikį ir t. t. Bendruomenės vienijamas kūrėjų ratas išties platus – nuo grafikos klasikų iki šiandien aktyviai kuriančių autorių. Dauguma jų užsiima ne tik kūrybine veikla, tačiau rengia, inicijuoja projektus, mezga ryšius su kitomis bendruomenėmis – tai yra aktyvūs, iniciatyvūs menininkai. Tą liudija ir VGMC parengta paroda.
Alberta Vengrytė: Kvadrienalės parodos tam tikra prasme institucionalizuos juose prisistatančias bendruomenes kaip legitimias, vidiniais kūrybiniais saitais saistomas kūrėjų grupes, iš dalies atsisakant menininko individualumo. Kita vertus šie pri(si)statymai taip pat taps bendresnio Lietuvos šiuolaikinio meno parodų diskurso dalimi – įeis į ją tiek kaip LDS vidinių socialinių saitų „paviešinimas“, tiek kaip prisistatymas kitoms, įvairių meno institucijų viduje, prieigose bei paraštėse susiformavusioms ir nuolat besikuriančioms bendruomenėms. Koks vaidmuo šiame procese tenka kuratoriams? Esate bendruomenių atstovai? Delegatai? Lyderiai? O galbūt Jūsų kuruojamos grupės patiki Jums savotiško mentoriaus, įgalinančio ir įgyvendinančio jų institucionalizavimą, rolę?
Jurga Minčinauskienė: Džiugu, jog ši paroda nėra tik vieno ar poros žmonių rūpestis. Galima sakyti, kad bendruomeniškumo idėjos laikėmės nuo pat pradžios. Diskusijas apie ekspozicijos formatą pradėjome dar LDS Grafikų biure, kuris bendruomenės yra išrinktas atstovauti jos interesus, taigi ir spręsti aktualius bendrų parodų klausimus. Pirmame susitikime aptarėme įvairius galimus parodos formatus. Galiausiai, idėja bendruomenę reflektuoti per fotoarchyvą gimė menininkei Dianai Radavičiūtei. Su ja ir dar keliais aktyviais nariais – Laisvyde Šalčiūte, Augustu Bidlausku ir Nijole Šaltenyte – toliau vystėme parodos idėjos, turinio, fotografijų pateikimo klausimus. Tolimesnis parodos koordinavimas, kaip VGMC atstovei, natūraliai atiteko man, o svarbiuose etapuose labai pagelbėjo mudviejų su Kristina Kleponyte-Šemeškiene ilgamečio kuratorinio dueto pasitarimai ir diskusijos (nors Kristina šiuo metu yra vaikų priežiūros atostogose). Ilgai nelaukus, buvo susitelkta į archyvinės medžiagos tyrimą, tikslingą komunikavimą su dalyviais, parodos struktūros ir kontekstinių tekstų rašymą. Belieka apgailestauti, kad ribotos laiko galimybės neleido šio tyrimo išskleisti taip, kaip norėtųsi, tačiau tikiuosi, kad pavyko sukurti įdomaus, dinamiško ir daugiasluoksnio grafikų bendruomenės gyvenimo įspūdį.
Alberta Vengrytė: Esate ilgametė LDS bendradarbė, stebėjote bei kūrėte institucijos vykdomus projektus, parodas, kultūros politikos formavimo iniciatyvas. Ar jaučiatės priklausanti kokiai nors vidinei Lietuvos dailininkų sąjungos bendruomenei? Organizacija turi daugiau nei 1500 narių visoje Lietuvoje – galbūt tiesiog esame viena milžiniška bendruomenė? Kaip manote, koks yra LDS narių priklausymo sąjungai bendravardiklis? Kaip jis keitėsi bėgant laikui?
Jurga Minčinauskienė: Priklausymo sąjungai bendravardikliu įvardinčiau bendrą gėrį, bendrus rūpesčius ir bendras patirtis, kurios veikia visą bendruomenę, turi įtakos jos emocinei, socialinei būklei. Priklausymą „vidinei bendruomenei“ tiesiogiai sieju su darbu VGMC ir nuolatiniu buvimu tarp grafikos menininkų, kurių kūrybos sklaida jau daugiau nei 15 metų rūpinamės kartu su kolege Kristina. Natūralu, kad daugiausiai patirties yra sukaupta betarpiškai dirbant būtent su grafikais, dėl to daugiausiai ir galiu kalbėti apie šią dailininkų sąjungos bendruomenės dalį. Kaip žinia, grafikai yra labai vieningi. Tokia vienybė nulemta ne tik žmogiškųjų, bet ir specifinių, tik šios srities kūrėjams būdingų darbo sąlygų – techninės bazės, žmones vienijančių kūrybinių dirbtuvių. XX a. viduryje tai buvo Eksperimentinės grafikos dirbtuvės, o šiomis dienomis – Vilniaus grafikos meno centras. Nežiūrint to, kad požiūris ir tradicijos keliems menininkams dalintis viena dirbtuvės erdve šiandien jau yra gerokai pasikeitę, mano įsitikinimu, namas veikia kaip vienijanti ašis, grafikų bendruomenės bendravardiklis.
Alberta Vengrytė: Pasikalbėkime apie galerijoje „Kairė-dešinė“ pristatomą LDS Vilniaus grafikos meno centro bendruomenės kūrinių parodą. Ar galėtumėte praskleisti jos organizavimo užkulisius? Kaip VMGC bendruomenei sekėsi suvokti save kaip tokią? Galbūt net įvyko skilimų ar persigrupavimų? Kas formavo parodos koncepciją?
Jurga Minčinauskienė: Apie organizavimo užkulisius ir parodos koncepciją jau kažkiek užsiminiau atsakydama į ankstesnius klausimus, tad belieka pridurti, kas dar liko nepasakyta. Buvo svarbus didesnio žmonių rato įsitraukimas į parodos kūrimo procesą nuo pat pradžios. Viso proceso metu neatsirado pagrindo jūsų minimiems skilimams ar persigrupavimams, tarsi tik patvirtinant seną tiesą apie grafikų vienybę. Parodos idėja gimė po kelių LDS Grafikos biure vykusių diskusijų apie galimų ekspozicijos formų įvairovę, apie formatą, kuris atvertų galimybes dalyvauti kaip galima didesniam menininkų ratui. Galiausiai Dianai Radavičiūtei pasiūlius bendruomenę reflektuoti per fotoarchyvą, iš karto pritarėme šiai idėjai, neabejodami jos prasmingumu. Tuomet pagrindiniu uždaviniu tapo iš asmeninių kolekcijų po gabalėlį surinkti bendrą fotoarchyvą, kuris istoriškai reprezentuotų grafikų bendruomenę per ryškių asmenybių portretus, tarpusavio ryšius, lokalius ir tarptautinius renginius, dinamišką kūrybinį gyvenimą, bohemišką laisvalaikį ir panašiai. Fotografijų kolekcija aprėpia laikotarpį nuo XX a. vidurio iki šių dienų, o nuotraukas skolinusių menininkų ratas apima kelias kūrėjų kartas. Įprastus vizitus pas dailininkus ir jų kūrybos archyvų žvalgytuves šį kartą teko iškeisti į fotoarchyvų vartymą. Jau po pirmųjų peržiūrų tapo aišku, kad teko neeilinė proga pasižvalgyti po itin asmeniškas kolekcijas, kad prieš akis veriasi daugiasluoksnis, ištisą epochą apimantis grafikų bendruomenės gyvenimo foto-metraštis. Savo asmeninėse kolekcijose sukauptais fotografiniais vaizdais dosniai pasidalino įvairių kartų kūrėjai, ekspozicijoje taip pat naudojame ir nuotraukas iš VGMC archyvo.
Alberta Vengrytė: Pabaigai ir apibendrinimui, sugrįžkime prie bendruomenės sampratos, o greičiau – sampratų. Kokie požymiai ar kriterijai Jums patiems leidžia suvokti bendruomenes kaip tokias? Turiu omenyje bendruomenę bendrąja [sic.] bei meno kūrybos prasme. Kaip kvadrienalės kuravimas keitė šį požiūrį?
Jurga Minčinauskienė: Bet kokią bendruomenę vienija požiūris, vertybės, iš to kylantys tikslai bei konkretūs veiksmai. Svarbu, kad savo rateliuose būdami skirtingi, vis dėlto galėtume sutarti dėl esminių klausimų, o esant kritinei situacijai, tapti ir savipalaikymo grupe. Dabartinių gyvenimo realijų akivaizdoje tai atrodo kaip niekad svarbu. Galvoju, kad šie – vertybių ir požiūrio – kriterijai galioja įvairioms bendruomenėms, tarp jų ir egzistuojančioms meno lauke. Tai liudija ir VGMC rengiama kvadrienalės paroda. Joje persipina daugybė asmeninių istorijų iš skirtingo laiko. Tačiau iš tų istorijų gimsta vientisas pasakojimas, kuriame aiškiai pasimato bendruomenę vienijantys aspektai.
Interviu parengė šiuolaikinio meno istorikė, meno kritikė Alberta Vengrytė
LDS Vilniaus grafikos meno centro bendruomenės ekspozicija bus pristatyta 2023 m. liepos 4 d. VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius).