Kristinos Danilevičienės paroda „Pamiršti daiktai“

2026 m. kovo 26 d. 18:00 val. „Business Stadium gallery“ erdvėje(Šeimyniškių g. 19B, Vilnius) atidaroma Kristinos Danilevičienės paroda „Pamiršti daiktai“. 

Kristina Danilevičienė (g. 1958) yra dailininkė iš Vilniaus, jau daug metų gyvenanti ir kurianti Juodkrantėje, o šiuo metu – Labanore. Menininkė parodose dalyvauja nuo 1987 m., jos paveikslai pristatyti ir Olandijoje, D. Britanijoje, Italijoje. Didžiąją dalį šios laiko atkarpos autorė kurdavo modernias abstrakcijas ir peizažus, pasitelkdama įvairius džiovintus augalus, įkvėpimo semdamasi net tik iš gamtos, bet ir senovės lietuvių ornamentikos, persiškų kilimų raštų. Ilgainiui K. Danilevičienė atrado autorinę smėlio ir akrilo techniką, kuri paveiksluose išryškino minimalistinio piešinio linijiškumą, nudažė kompozicijas tamsiomis monochrominėmis spalvomis, taip priartinant monumentalius smėlio paveikslus grafikos menui.

K. Danilevičienės smėlio paveikslai neturi nei trupučio įsivaizduojamos pajūrio šilumos, saldaus peizažų romantizmo. Kūriniai šaltai monochromiški, žiemiški ir monumentalūs, tarsi žvelgtumėm į akmens plokštėje kaligrafiškai išraižytą mįslingą kodą, persmelktą archetipiškos žmogaus istorijos.

Šį „ne tik peizažai“ įspūdį sukelia ir pats kūrinių medžiagiškumas. Akmuo, smėlis, vanduo, ugnis... iš žemės kilęs menas neatsiejamas nuo žmonijos pradžios ir savimonės. Kaip garsusis amerikiečių mitologas Džozefas Kambelas rašė, nuo pat tų laikų, iki kurių atsekame sutrupėjusius, išsibarsčiusius ankstyviausius mūsų giminės pasirodymo liudijimus, rasta ženklų, rodančių, kad menus ir Homo sapiens pasaulį jau formavo mitologiniai tikslai ir rūpesčiai. Bandymas suvokti dvasinį lygmenį, jį įprasminti. Žvelgiant į dailininkės K. Danilevičienės abstrahuotus peizažus šis archaiškas archetipiškumas juntamas gana intensyviai. Paveikslai nėra tik vizualinis aplinkos perteikimas. Jie kupini egzistencialistinio gylio, kurį sunku išreikšti žodžiais, tačiau forma į žiūrovą kreipiasi išmedituotų jutimų ir suvokimų įkrova. Tolimu dežavu jausmu, tarsi stebėtumėm begarsius praeities sapnų kadrus su spengiančia tyla.”

Kamilė Pirštelytė