Marijos Marcelionytės-Paliukės paroda „Jaukinantis ateitį“

Rugpjūčio 4 dieną, pirmadienį, 18:00 val. Estijos dailininkų sąjungos galerijoje „GÜ gallery“ (Talinas) atidaroma Marijos Marcelionytės-Paliukės paroda „Jaukinantis ateitį“.

Kas vakarą užmigdamas lyg esi tikras, kad ryte atsibusi. Kad bus rytojus.

Kartais pagaunu save akimirką tuo suabejojančią ir užmiegu – numirdma. Kažkodėl tuomet visada nusišypasau. Dar nežinau, kodėl.

Prieš kelias savaites laukiau oro uosto patikros eilėje. Aplink būriavosi daug žmonių su ukrainietiškais pasais. Buvo gera dėl jų. Jie grįžinėjo iš atostostogų.

Keisti pastarieji penkeri metai. Visi mokomės, aiškinamės kartu. Nėra vienareikšmio sprendimo.

Kažkam tai pelningiausias laikas. Kažkas pagaliau atrado savo gyvenimo prasmę.

Pastaruoju metu, kaip niekad anksčiau, esu prašoma papasakoti, kaip mes 1990 iškovojome Nepriklausomybę. Ir priimti sveikinimus, kad Lietuvos jaunimas pagal Jungtinių Tautų Pasaulio laimės indeksą 2024 m. buvo, o gal vis dar yra pats laimingiausias pasaulyje!

Kompiuterio ekrane vaizdai iš karo. Akimis nuolat ieškau įrodymų, kad vyksta gyvenimas ir ne karo lauke. Ilgėliau stabteliu ties neherojiškais kadrais iš priedangų. Juk kai sergi, liga tau pačiam daug paprasčiau juntama, nei tam, kuris toli ir kam tu rūpi. Jų vaizduotė, buvusios patirtys ir informacijos begalybė pina tamsiausius scenarijus.

Priedangoje beveik visų veidai apšviesti telefonų ekranų švieselėmis. Ieškau nufotografuotų žmonių, kurie nešioja akinius. Juose turėtų atsispindėti, ką tuo metu žmogus naršo internete.

Man sako, kad aš negalėčiau būti fronte. Net ir padėti sužeistiesiems. Turėčiau tiesiog netrukdyti. Pasirūpinti savimi ir sūnumi.

Einu į rūsį. Ten mano dirbtuvės. Langai užkalti dėl šilumos, ne dėl karo. Visą tą laiką matuojuosi buvimo priedangoje jausmą. Žinau, jis labai netikras. Čia būdama nežinau paros meto, susimaišo dienos. Lubos daug arčiau viršugalvio, tad visada piešiu atsiklaupusi ant žemės.

Įjungiu drėgmės surinkėją. Kasdien išpildama jo iš sienų išsiurbtą kibirą vandens prisimenu žinutę, kaip žmonės malšino troškulį gerdami radiatorių skystį.

Kokia laimė, kad studijavau grafikos meną. Nežinau, kaip sugebėčiau netrukdyti, pasirūpinti savimi be tiražo, be monotoniško ofortinių, šilkografinių staklių dūzgimo. Jos leidžia man užsimiršti. Paaiškėja arba ne – vėliau.

Marija Marcelionytė-Paliukė (1977) – Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros profesorė, šios katedros absolventė (2001), o nuo 2007-ųjų joje ir dėsto. Jos meninė praktika apima platų kūrybinį lauką, kurio didelę dalį sudaro kuratorystė. Menininkė yra surengusi daugiau nei 20 personalinių, dalyvavusi daugybėje grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Kūriniai įvertinti premijomis ir diplomais konkursinėse parodose, įtraukti į Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, Juveskiulės (Suomija) meno muziejaus grafikos rinkinius, Lietuvos pinigų muziejaus ekspoziciją. Kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje, Amerikoje, Japonijoje, Pietų Afrikoje ir kt. 2023 m. menininkei skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Paroda dalinai finansuojama Vilniaus dailės akademijos Meno ir mokslo projektų fondo bei Nordplus KUNO programos. Už galimybę surengti parodą dėkoju Estijos grafikos asociacijai.

Plakato dizainas Liepa Sofija Vareikaitė