Apie parodoje „Aukso mūza“ eksponuojamus tapybos kūrinius.
Tapybos projekto-parodos atspirties tašku tapo dviejų filosofų klasikų - Emanuelio Kanto ir Arturo Šopenhauerio - teiginių apie daikto savyje ir valios kaip aklos jėgos, veikiančios šioje tikrovėje, vaizdinių interpretacijos. Minėtos apibrėžtys ir teiginiai puikiai tinka ir siekiant apibūdinti miesto sąvoką - nuolatos besikeičiantį žnogiškos veiklos darinį. Vietoje šiandienos vartotojiškos visuomenės šūkio čia ir dabar taikomas Šopenhaueriškas čia ir dabar pasaulio regėjimo, suvokimo ir vaizdavimo metodas, kuomet lemiamo momento akimirkos dėka perteikiama unikali ir nesumeluota pasaulio informacija bei vaizdiniai apie miestą kaip tokį savyje. Miestas, netikėti ir dažniausiai paradoksalūs jo vaizdų santykiai, neįprastos miesto gyventojų situacijos ir būsenos tampa tapybos projekto turiniu ir forma.
Parodoje pristatoma kelios dešimtys keistokų miesto impresijų ir realių vaizdų pastebėjimų, perkeltų ant drobės. Kadangi miestas kupinas netikėtų ir subtilių vaizdinių, kiekvienas pastebėjimas, manyčiau, yra savitas ir unikalus, kalbantis apie šiandienos miesto esybes ir būsenas, regimas urbanistinėje kasdienybėje ir neatsiejamus nuo miesto savasties, nuo miesto savyje apibrėžimo. Toks požiūris į miestą, santykis su miesto realybe leidžia plačiai kalbėti tiek vaizdų, tiek meninių-tapybinių sprendimų prasme.
Pranas Griušys
Comentários