2022 m. vasarą Šiuolaikinio meno centre „Znaki Czasu“ eksponuota paroda „Niekieno žemė“ yra tarptautinio projekto „Common ground“, kurio tema migracija, dalis. Menininkai iš Lenkijos, Ukrainos, Lietuvos ir Islandijos savo rezidencijos Torunėje metu giliai apmąstė šį reiškinį platesniame kontekste. Jie jį tyrinėjo kaip fiziškai suvokiamą aplinką ir psichinę sferą, kurią veikia kultūriniai, socialiniai, politiniai, ekonominiai ir kiti veiksniai. Jų apmąstymų rezultatas materializavosi į parodą, savo struktūra panašią į šakniastiebį. Parodos struktūrai būdingi tokie bruožai kaip atvirumas įvairiems kontekstams, skirtingi požiūriai, dominuojančio naratyvo nebuvimas ir hierarchijos tarp prieigų nebuvimas. Skirtingi požiūriai sąveikavo vienas su kitu skirtinguose taškuose ir lygmenyse. Pasirinkta perspektyva leido įvairius subjektus, objektus, reiškinius ir patirtis išdėstyti ne atskirai, bet kaip tarpusavyje susijusias esybes. Parodoje išryškėjo simbolinis migranto atvaizdas – geltona guminė antis, Pétur Magnússono kūrinio esmė. Dar prieš įeidami į galeriją lankytojai galėjo pamatyti antį, kuri žaismingai plūduriavo vandens pripildytame, vonią primenančiame laive, esančiame aikštėje prie Šiuolaikinio meno centro pastato. Ar jis čia išmetė inkarą amžiams? Ar rado saugų prieglobstį? O gal tai tik laikinas svečias Torunėje, planuojantis keliauti į kitą „uostą“? Tolimesnis scenarijus greičiausiai priklauso nuo pagrindinės keleivio motyvacijos: noro rasti prieglobstį ar kelionės metu patiriamo laisvės ir nepriklausomybės troškimo. Ši dilema puikiai pažįstama daugeliui žmonių, keičiančių savo gyvenamąją vietą, yra glaudžiai susijusi su dvilypumu, kuris apibūdina mūsų egzistavimą vadinamajame „socializuotame pasaulyje“. Kaip pažymėjo Zygmuntas Baumanas, mūsų elgesiui įtakos turi ne tik autonomijos ir apsisprendimo siekis, bet ir „troškimas saugiai įsikurti grupėje ar kolektyve“, „svajonė priklausyti“ ir „socialinės paramos poreikis“. Šis imperatyvas atsispindėjo parodos struktūroje. Jį puikiai atliepė Maciej Kwietnicki instaliacija „Internal connections“ (liet. Vidiniai ryšiai), kurią sudarė nuo galerijos lubų nuleistos virvės. Metaforiškai kalbant, meno kūrinys simboliškai vaizdavo integraciją tarp asmenų, ypač tų, kurie turi panašią patirtį. Tremties kontekste, anot paties autoriaus, tai gali būti interpretuojama kaip apsauginio tinklo, kuris atsiskleidžia po žmonėmis, kai jie gauna paramą iš kitų migrantų, atvaizdavimas. Susitikimai ir užmegzti santykiai su kitais ilgam paveikia žmones. Šia mintį atspindi Solveigos Gutautės darbas pavadinimu „Poveikis“. Menininkė ne tik sėmėsi įkvėpimo iš savo kelionėje sutiktų žmonių, bet ir gavo apčiuopiamą jų dalį – plaukų sruogą. Šie plaukai tapo reikšmingu suvenyru, primenančiu Walterio Benjamino „patirties papildymo“ sampratą. Jie pasitarnauja kaip patirties pėdsakas ir kaip relikvija – tiesiog praeities liekana. Šias plaukų sruogas Gutautė suvėlė į dredą, kurį nešiojo įsisegusi sau į plaukus tam tikrą laiko tarpą.
Sylwia Górak ir Julija Pociūtė pristatė skirtingus požiūrius į santykių kūrimo temą. Savo garso instaliacijoje „Songs from my little homeland“ (liet. Dainos iš mano mažosios tėvynės) Górak pademonstravo, kad liaudies dainos gali pasitarnauti kaip erdvė emocijų ir patirčių mainams tarp skirtingų kultūrų atstovų. Kita vertus, Pociūtė kūrinyje „Momentinės jungties paminklai“ vadovavosi neantropocentriniu požiūriu, daugiausia dėmesio skirdama įgalintiems kraštovaizdžio elementams. Iš pažiūros šalti ir beasmeniai akmenys buvo paversti gyvais organizmais, kurie, kontaktuodami su žmonėmis, perdavė energiją ir sukėlė emocines būsenas. Pociūtės kūrinys tyrinėjo žmogaus ir gamtos sąsajas. Akmenų fragmentai, kuriuos surinko ir menininkei padovanojo kiti rezidencijos Islandijoje dalyviai, o taip pat ir poetiški Tomo Andrijausko (be pavadinimo) bei Andriaus Grigalaičio darbai („Rūkas. Torunės pėdsakas“), pasitarnavo apmąstymams apie kraštovaizdžio vaidmenį ir vietas, kurios mus įtakoja šią akimirką. Įkvėptas tokio „ryšio“ Sindri Leiffsonas spontaniškai privertė Torunėje, Vyslos krantinėje, nukirstą tuopos kamieną „migruoti“ į galeriją ir tai tapo neatsiejama jo meno kūrinio „Prašom“ dalimi. Ant šio improvizuoto „stalo“ buvo patiekta citrina ir dumplūnė – vaisiai-imigrantai, atkeliavę iš Kinijos ir Centrinės Amerikos ir įsitvirtinę mūsų meniu. Kartu su jais buvo kriauklė, buvusi sraigės buveinė, kuri į naują vietą buvo netyčia atgabenta drauge su tuopa. Gamta dažnai buvo vertinama kaip lygiavertė pristatomų meno kūrinių bendrakūrėja. Ši mintis buvo ypač akivaizdi Sylwia Górak „Lunar Calendar“ (liet. Mėnulio kalendoriuje) – paveiksle, kuriame bendraautorystė buvo priskirta šiaurės pašvaistei. Meno kūrinys, kuriame buvo vaizduojama personifikuota Aurora borealis (ji dalijasi vardą su romėnų aušros deive), moteris pabrėžė moters gebėjimą veikti ir kūrybiškumą. Nuolat danguje kintančio mėnulio motyvas, skirtingose fazėse atvaizduotas drobėje, taip pat išryškino moteriškąjį vaisingumo aspektą, kadangi jis yra glaudžiai susijęs su menstruaciniu ciklu. Minėto paveikslo paraštėse buvo pavaizduotas ateities namas ir automobilis – infrastruktūros, skirtos žmogaus veiklos sukeltam aplinkos blogėjimui spręsti, vaizdas. Šios numatytos infrastruktūros tikslas būtų kovoti su neigiamu žmogaus poveikiu ekosistemai per mažus šiluminės energijos poreikius ir kenksmingų emisijų panaikinimą. Būtinybė sušvelninti žalingą žmonijos poveikį gamtai taip pat buvo nagrinėjama Ragnhildur von Weisshappel kūrinyje „Wind“ (liet. Vėjas). Tai multimedijos kompozicija, kurioje susilieja vaizdo įrašas ir poezija. Jame buvo pasakojama apie „burtininką“, galintį sutaisyti tai, kas sugedo, ir atgaivinti tai, kas žuvo, vos palietus ranka. „Vėjas“, simbolizuodamas nesustabdomą gamtos jėgą, tapo savireguliacinių procesų, gebančių atitaisyti jai padarytą žalą (kol ji netrikdoma), pavyzdžiu. Horizontalaus oro judėjimo reikšmė slypi jo vaidmenyje dideliais atstumais pernešti žiedadulkes ir sudaryti sąlygas naujų augalų augimui įvairiose vietose. Tačiau šis procesas priklauso nuo derlingos dirvos, kuri, deja, senka, daugiausia dėl pramoninio žemės ūkio. Mąstydama apie prastėjančią žemės gyvybę palaikančios medžiagos, kuri būtina augalų ir daugelio gyvūnų rūšių gerovei, situaciją Anna Sigríður Sigur - jónsdóttir sukūrė instaliaciją „All come from dust, and to dust all return“ (liet. Esame dulkės ir į dulkes vėl pavirsime). Menininkė meistriškai, koncentriškai sudėliojo mozaiką naudodama sėklas, grūdus, žemę ir kitas medžiagas. Kūrinys buvo persmelktas saulės simbolika ir iškėlė gyvybingumo, atgimimo ir vaisingumo temas. Komentuodama meno kūrinį menininkė pabrėžė valgomųjų sėklų reikšmę, pripažindama jų vis didėjančią vertę klimato krizės akivaizdoje. Šiandien sėklos yra saugomos Pasaulinėje sėklų saugykloje Špicbergene. Parodos naratyvo gijos nusitiesė į įvairias šiuolaikinio pasaulinio kraštovaizdžio sritis, įskaitant politinius ir socialinius įvykius, besirutuliojančius tarptautinėje arenoje. Didžiulio masto karo veiksmai prasidėję Rusijos okupuotoje Ukrainoje, dėl kurių prasidėjo masinė migracija, atsikartojo eksponuojamuose kūriniuose. Situacija ties Lenkijos rytine siena, be kita ko, įkvėpė Wiolos Ujazdowskos darbus. Darbe, pavadintame „Banner of Support“ (liet. Pagalbos vėliava), ji išreiškė dėkingumą savanoriams, pasišventusiems padėti Ukrainos pabėgėliams, sukūrusi darbą iš savanorių liemenių. Meno kūrinys simbolizavo jų nesavanaudišką atsidavimą itin sudėtingu metu. Priešingai jam Pasienietis Wicekas II panaudojo vazos formą, kuri priminė fajanso fabriką Vloclaveke, ir pritaikė sluoksniuotų dažų techniką, kad perteiktų visuomenės ambivalentiškumą naujokų atžvilgiu. Dekoratyvinis stalas, simbolizuojantis plačiai žinomą lenkų svetingumą, primena atvirus vartus, priimančius Ukrainos pabėgėlius. Tačiau istorijos apie asmenis iš kitų pasaulio kampelių, kurie dėl panašių priežasčių bando kirsti Lenkijos ir Baltarusijos sieną dešimtis ar šimtus kilometrų į šiaurę, slypi šešėlyje. Priešingai Ukrainos pabėgėliams, jie susiduria su spygliuota viela ir niūriomis perspektyvomis. Šių dviejų pasaulių kryžkelėje, „tarpinėje“ erdvėje, yra Utilugo kaimas, esantis Ukrainos ir Lenkijos pasienyje. Ši vieta, esanti „buferio zonoje“ tarp karo teatro ir saugaus prieglobsčio, tapo Ali Savashevič kūrybos centru. Menininkė, semdamasi įkvėpimo iš savo draugės Leros patirties, kai ji buvo priversta dėl konflikto ieškoti prieglobsčio saugesniuose vakariniuose šalies regionuose, išsiuvinėjo fotografiją norėdama perteikti jaudinantį pasakojimą. Ji mėlynu siūlu kruopščiai išsiuvinėjo nuotraukos vietas, kuriose tamsūs dūmų debesys, sukelti bombos sprogimo, temdė horizontą. Ši siuvinėjimo technika aiškiai primena, kad realybė jau niekada nebebus tokia, kaip buvusi – traumos pėdsakai išliks amžinai. Magdos Węgrzyn darbas pavadinimu „Because it is not true that all the wounds are healed by time“ (liet. Nes netiesia, kad visas žaizdas užgydo laikas) siunčia panašią žinutę. Per efemerišką ir emociškai įkrautą šiuolaikinio šokio mediumą menininkas sujungia pačius įvairiausius įkvėpimus – nuo avangardinio teatro klasikos, poetinių temų ir švedų kinematografijos iki Putino meilužės biografijos. Šie elementai persipina, atkreipdami dėmesį į tai, kad karas dažnai kyla dėl iš pažiūros „gerų žmonių“ veiksmų. Tokie destruktyvūs veiksmai visada palieka randus ir dažnai sukelia susiskaldymą. Andrijaus Dostlievo darbo pradžios taškas yra sistemingas Ukrainos kultūros naikinimas, kuris išeina už dabar vykstančio karo ribų. „Yellow portraits #1 and #2“ (liet. Geltonieji portretai Nr. 1 ir Nr. 2), (Nežinomų Ukrainos kultūros veikėjų galerija) menininkas sąmoningai pakartoja simbolinio vandalizmo aktą, purškiamais dažais ištrindamas Ukrainos rašytojų ir moterų rašytojų atvaizdus. Šiuo poelgiu Dostlievas išreiškia skausmingą nebuvimą tų, kurie dėl imperinės propagandos buvo atstumti ir ištrinti iš kolektyvinės sąmonės. Propagandistai žinojo, kad kultūrinė tradicija vaidina lemiamą vaidmenį kuriant ir integruojant tautinį identitetą. Karas vaizdžiai parodo konfliktų, kylančių dėl pagarbos įvairovei ir kitoniškumui trūkumo, pasekmes. Tokio požiūrio priešingybė yra pliuriversalizmas, skatinantis vienodą skirtingų tikrovės matymų pripažinimą. Menininkė Marija Griniuk savo instaliacijoje „Toward the pluriversal common ground“ (liet. Bendro pliuriversalizmo link) kalba apie šią sąvoką tiesiogiai. Komentuodama savo kūrinį ji pasisako už kelių „pasaulių“ sambūvį, kartu pasisakydama už įvairovės vienybę ir taikų buvimą drauge, kuris gali nugalėti priešpriešos ir susiskaldymo politiką. Paroda „Niekieno žemė“ atskleidė termino „migracija“ ekspansyvų pobūdį, apimantį ne tik įvairių veiksnių nulemtą žmonių judėjimą į naujas vietas, bet taip pat ir įvairių gyvų organizmų judėjimą bei besikeičiantį pasiskirstymą ne antropocentriniame kontekste. Toks išsamus temos tyrinėjimas atskleidžia įvairius žmogaus sąveikos su kitais asmenimis, bendruomenėmis ir nežmogiška sfera aspektus. Mes sugyvename socialiai kaip įvairių kultūrų atstovai, o biologiškai taip pat funkcionuojame kaip simbiontai kitiems organizmams ir būtybėms. Šių tarpusavyje susijusių sistemų sudėtingumą perteikė tokie mįslingi ir konceptualūs kūriniai kaip Živilės Minkutės „Hang in there“ (liet. Laikykis), Kristín Reynisdóttir „Balance 2“ (liet. Balansas 2) ir Páll Haukur Björnssono „A whole and its things“ (liet. Visuma ir jos dalykai). Šie kūriniai sugretino organinius ir sintetinius elementus, konstruodami vaizdus, sudarytus iš mažesnių struktūrų. Jie įkūnijo norą išlaikyti vientisumą, nepaisant sudėtingos visos sistemos prigimties ir nesaugios pusiausvyros. Šiais moderniais, dinamiškai kintančiais laikais, paroda pabrėžė būtinybę iš naujo apibrėžti santykius įvairiais lygmenimis – tarp individų, visuomenės, žmonių ir ekosistemos. Pirmas ir esminis žingsnis šioje kelionėje – tai Žemės kaip kažkieno kito (netiesiogiai žmogaus) nuosavybės suvokimo permąstymas. Sąvoka „niekieno žemė“, iš pradžių sieta su kariniais kontekstais, buvo įtraukta į kontempliacijų sferą apie mūsų visų namus – žemės planetą.