top of page
Ieškoti

Tomasz S. Markiewka. Niekieno žemė – žemė visiems

Ar yra koks nors politinis pagrindas, bendras visam pasauliui, vienijantis tokias skirtingas šalis kaip Lenkija, Japonija, Naujoji Zelandija ar Pietų Afrika? Šį kriterijų atitinka tik vienas dalykas – sistema, kurią vadiname kapitalizmu. Viena iš ypač branginamų šios sistemos bruožų yra nuosavybė. Nors „branginama“ gal kiek per silpnas žodis. Pasitaiko akimirkų, kai „apsėdimas“ atrodo tinkamesnis žodis. Pažangioje kapitalizmo versijoje beveik viskas turi kažkam priklausyti; kiekvienas produktas, kiekvienas žemės lopinėlis ir kiekviena gamtos turtų dalis. Kai kurios šalys netgi bandė privatizuoti prieigą prie vandens. Tai senųjų kolonijinių jėgų – Ispanijos, Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos, vietų, iš kurių jis kilo, palikimas. Pasiekusios Naująjį pasaulį, jos ėmėsi misijos reikalauti ten esančios žemės nuosavybės. Vietiniams tokia praktika buvo nežinoma. Kiekviena gentis paprastai turėjo savo teritoriją – ten gyveno ar medžiojo, bet didžiuliai žemės plotai nepriklausė niekam, tad savotiškai priklausė visiems. Būtent Europos kolonistai sukūrė visą teisinį ir karinį aparatą, kad tiksliai padalintų ištisus žemynus į fragmentus, kurie visada buvo „kažkieno nuosavybė“. Praėjus keliems šimtmečiams mes, gyvenantys kapitalistinėse valstybėse, ribas tarp „mano“ ir „ne mano“ laikome savaime suprantamu dalyku. Mums yra likę tik lopinėliai to, ką laikome „bendru“. Diskusijose apie migraciją esame linkę įsivaizduoti numatytą kapitalistinį foną. Kažkas migruoja iš „savo“ vietos į „nieko nors kito“ vietą. Mūsų protėviams, medžiotojams ir rinkėjams, migracija buvo įprastas gyvenimo būdas kol prieš maždaug dešimt tūkstančių metų nesusikūrė pirmosios agrarinės bendruomenės. Veikiausiai jų patirtis buvo visai nepanaši į mūsų, nes jie nemigravo iš „savo“ žemės į „kieno nors kito“ žemę. Visa žemė – visa planeta – buvo „niekieno žemė“ ir „žemė visiems.“ Taip pat augalams ir gyvūnams. Aplinkos krizė (tai nėra klimato krizės sinonimas, nes apima ir dirvožemio bei vandens taršą cheminėmis medžiagomis) iš dalies priminė dalykus, kurie kapitalistiniame pasaulyje buvo užmiršti arba marginalizuoti. Į tai įeina nuostata, kad nėra taip lengva padalinti tai, kas yra „mūsų“ ir tai kas priklauso „kažkam kitam“. Žmonės, gyvenantys išsivysčiusiose šalyse, kur dažnai naudojami lėktuvai ir automobiliai, masiškai vartojama mėsa ir dideli kiekiai įvairiausių prekių, daro daug didesnį poveikį pasaulio temperatūrai nei žmonės, gyvenantys skurdžiausiose valstybėse, daugiausia Afrikoje. Tačiau „mūsų“ vartojimas, vykstantis „mūsų“ pasaulio dalyje, daro įtaką klimatui, kuris nepriklauso „mums“ – tuo „dalijasi“ visi. Be to, labiausiai neigiamą globalinio atšilimo poveikį patiria Afrikos žmonės „savo“ vietoje. Kai kurie yra priversti palikti „savo“ namus ir gyventi „kažkieno kito“ namuose. Ekonomistai turi tam pavadinimą: „išoriniai veiksniai“. Pavyzdžiui, dvi šalys sudaro sutartį – keleivis ir aviakompanija – tokiu būdu padarydamos žalą trečiajai šaliai, kuri nėra susijusi su sandoriu ir su kuria niekada nebuvo tartasi. Aplinkos problemos ir augantis aplinkosauginis sąmoningumas mums atskleidžia dar vieną dalyką: mes, žmonės, galime skirtingai skirstyti ir traktuoti pasaulio fragmentus kaip „mūsų“, tačiau jie niekada nebuvo išskirtinai „mūsų“, nes niekada nebuvome vieninteliai planetos gyventojai. Gyvūnai ir augalai taip pat yra šio pasaulio dalis. Ir jie kenčia nuo mūsų veiksmų pasekmių. Visuotinis atšilimas lemia ne tik žmonių migraciją, bet ir ne žmonių persikėlimą. Daugelis gyvūnų ir augalų rūšių nebegali gyventi regionuose, kuriuose iki šiol tarpo. Pasiliekant prie ekonomikos žargono – visa ne žmonių aplinka patenka į didžiulę išorinių veiksnių kategoriją. Vykdydami vis daugiau sandorių ir išplėtę ūkinę veiklą neregėtais mastais niekada neatsiklausėme paukščių, medžių ar koralinių rifų. Tai kelia vieną akivaizdų klausimą: kur jų teisės? Ką daryti su faktu, jog žemė jiems priklauso tiek pat kiek mums? Kai kurie ekonomistai mano, kad į konkrečius gamtos elementus reikėtų žiūrėti kaip į finansinį turtą – kitaip tariant, jie turėtų būti įkainoti. Anot jų, jei Amazonės atogrąžų miškai nėra įvertinami, jie tampa nematomi mūsų ūkinei veiklai, bet jei nusprendžiame, kad jie verti tam tikros dolerių sumos, tuomet skaičiuodami turėsime į tai atsižvelgti. Šis sprendimas tik iš dalies patenkinamas. Taip, mes padidiname gamtos elementų matomumą, bet traktuojame juos kaip įprastas prekes. Galbūt laikome jas nepaprastai vertingomis, bet vis tiek tik prekėmis. Ar yra kita išeitis – kažkas, kas įgalintų mus labiau gerbti žmonių giminei nepriklausančius žemės gyventojus? Dar aštuntajame dešimtmetyje Pietų Kalifornijos universiteto teisės profesorius Christopheris Stoneʼas pasiūlė kitą sprendimą, kuris daugeliui skambėjo visiškai neįtikėtinai: „Aš gana rimtai siūlau suteikti teises miškams, vandenynams, upėms ir kitiems vadinamiesiems „gamtos objektams“, tai yra, visai gyvajai gamtai apskritai“, - rašė jis savo straipsnyje „Ar medžiai turėtų stovėti? Gamtos objektų teisių link“ (1972). Stoneʼas žinojo, kad jo pasiūlymas buvo revoliucinis ir bus laikomas absurdišku. Tačiau jis atkreipė dėmesį, kad siūlymai suteikti teisių vergams, vaikams ar moterims, savo laiku sulaukė panašių reakcijų. „Taip jau yra, kad kas kartą užsimezgus judėjimui, kuriuo siekiama iškovoti teisių kokiam nors naujam „subjektui“, pasiūlymas paprastai nuskamba keistai, bauginančiai ar juokingai“, – rašė Stoneʼas. „Iš dalies taip yra dėl to, kad jam dar neįgavus teisių, mes – tie kurie tuo metu jau turi teises – matome jį tik kaip daiktą, skirtą mūsų naudojimui.“ Praėjus penkiasdešimčiai metų po Stoneʼo straipsnio, tai, kas kadaise atrodė fantazija, kai kuriuose pasaulio regionuose tampa realybe. 2017 m. Vanganujo upei Naujojoje Zelandijoje buvo suteiktas teisinis statusas. Gerardas Albertas, vienas iš kampanijos dalyvių, paaiškino: „Stengėmės suderinti įstatymus, kad visi kiti suprastų, jog mūsų manymu, užuot naudojus tradicinį modelį, pagal kurį pastaruosius šimtą metų apie upę mąstėme iš nuosavybės ir valdymo perspektyvos, teisingiausia būtų upę traktuoti kaip gyvą būtybę.“


Žvelgiant iš filosofinės perspektyvos kyla klausimas, ar aplinką traktuosime kaip dalyką, kuriuo žmonės gali laisvai manipuliuoti ir juo naudotis, ar kaip neatsiejamą mūsų pasaulio dalį, kuri nusipelno pagarbos? Turėtume nustoti kalbėti apie visuomenes, sudarytas iš žmonių, ir pradėti kalbėti apie bendruomenes, sudarytas iš žmonių ir ne žmonių, kaip reikalauja prancūzų sociologas ir filosofas Bruno Latour. Mūsų mąstymas ir vaizduotė turi keistis, o seni įpročiai griežtai ir dualistiškai skirti žmones nuo ne žmonių – išnykti. Čia, kaip dažnai nutinka, pirmauja menininkai. Prieš daugelį metų filosofas Andrew Pickeringas rašė, kad būtent menas įkvepia kitokiam požiūriui į žmonių ir ne žmonių santykius. Viename iš savo tekstų jis aptaria olandų tapytojo Willemo de Kooningo kūrybą, kurio „ištepliotos drobės“, pilnos „spalvų sūkurių“, neturinčios tikslių ribų tarp tam tikrų elementų ir demonstruojančios autoriaus kontrolės trūkumą, atskleidžia „tankų, įkūnytą, materialų ryšį su pasauliu“. Iš tikrųjų „de Kooning paveikslas yra tarsi bendras žmogaus ir ne žmogaus produktas <...> galima sakyti, kad de Kooningas buvo šios decentruotos produkcijos tiek aktyvus, tiek pasyvus autorius ir atradėjas.“ Jei norime pakeisti savo mąstymą iš kapitalistinio, kuris viską mato, kaip kažkieno (greičiausiai žmogaus) „nuosavybę“, į ekologinį, kuris skelbia Žemę „niekieno žeme“ (ji priklauso visiems), mums reikia tokių meninių įkvėpimų – intervencijų, kurios padėtų išbristi iš rutinos, užkluptų netikėtai ir priverstų permąstyti savo požiūrį. Jie mums primins, kad turime ir toliau tartis dėl savo bendruomenių formos. Antropologas Davidas Graeberis kartą iškėlė tezę, kad revoliucionierius, kurie stengiasi, kad pasaulis taptų geresne vieta gyventi, ir menininkus sieja glaudūs ryšiai. Abu šie žmonių tipai turi tą patį šūkį: „Visa valdžia vaizduotei!“

Susiję įrašai

Rodyti viską

Comments


bottom of page