2–oji Tarptautinė meno ir mokslo trienalė
Unpredictable futures/Nenuspėjamos ateitys
Menininkų ir mokslininkų diskusijos
2 – osios trienalės potemė Virš, ant ir vandenyje. Kviečia tarp disciplinų (ir disciplinose) gravituojančius menininkus ir mokslininkus prisidėti prie visuotinų problemų, tokių kaip klimato kaita, globalinis atšilimas, vandens telkinių situacija, sprendimų. Pajūrio lokacijos pasirinktos neatsitiktinai. Baltijos jūra yra viena labiausiai kenčiančių jūrų pasaulyje. Dėl jos izoliuotumo nuo didžiųjų vandenų Baltijos ciklas yra vienas ilgiausių pasaulyje – vanduo pasikeičia kas 11 – kas metų.
Žmonijos ateities perspektyvos, susijusios su vandeniu. Vanduo pagrindinė 2–osios tarptautinės trienalės Unpredictable futures/Nenuspėjamos ateitys (UFNA) tema. Kiekviena trienalė keičia lokacijas (1–oji 2020 m. įvyko Molėtuose ir jų apylinkėse ir buvo skirta kosmoso problemoms, 2–oji 2024 m. planuojama Klaipėdoje) ir gvildena vis naujas temas, susijusias su Antropoceno epochos procesais ir padariniais žemėje, ieško klimato ir gyvenamosios aplinkos gerinimo būdų.
Siekiant įveikti aplinkos iššūkius, menininkai ir mokslininkai dar prieš pagrindinį trienalės renginį kviečiami įsijungti į diskusijas ir pasidalinti žiniomis apie tyrinėjamas sritis, sujungiant menininko ir mokslininko patirtis ir matymus. Diskusijų tikslas – dalintis žiniomis, ieškoti sąlyčio taškų, o vėliau mokslines ir menines įžvalgas pritaikyti veikloje. Skirtingų grupių bendradarbiavimas padės atrasti sprendimus, įveikti ateities iššūkius – tokius kaip Baltijos jūros užterštumo mažinimas ir vandens kaip gyvybinio komponento išsaugojimas. Siūloma diskutuoti trimis skirtingomis temomis: Vanduo ir gyvūnai, Vanduo ir augalai, Vanduo ir žmogus.
2023 m. spalio 24 d. skaitytame pranešime Klaipėdos universiteto prof. dr. Jolanta Janutėnienė JŪRŲ LAIVŲ BALASTINIAI VANDENYS: INVAZINIŲ RŪŠIŲ PERNEŠIMAS IR PROBLEMOS SPRENDIMO BŪDAI aptarė invazinių rūšių problematiką Baltijos jūroje, kuri šiuo metu yra viena judriausių ir labiausiai užterštų pasaulio jūrų, kur ypač intensyvus (vienu metu juda apie 2200 objektų) eismas ir tankiai apgyvendintos pakrančių teritorijos. Tai sudaro beveik 90 proc. išorinės ir 40 proc. vidinės prekybos ES vykdoma jūrų transportu Baltijoje.
Siekiant užtikrinti laivo stovumą, kai jie plaukia be krovinio, į laivus yra pripilami dideli kiekiai balastinio vandenys. Tokiu būdu vanduo iš vienos pasaulio teritorijos perplukdomas į kitą, kartu su vietine flora ir fauna.
Pasaulyje skaičiuojama iki 32 000 skirtingų žuvų, t. y. daugiau negu visų kitų stuburinių kartu paėmus. Baltijos jūroje jau aptikta daugiau kaip 120 invazinių rūšių iš Vidurio Europos, Šiaurės Amerikos bei Azijos pakrančių ir vidaus vandenų. Nemažai žuvų pritapo Baltijos jūroje ir nedaro jokios žalos, nes užima siaurą niša (pavyzdžiui, vaivorykštinis upėtakis), bet apie 3–10 procentų sparčiai plinta ir kenkia aplinkai, ūkio veiklai ir žmonių sveikatai.
Europoje aptinkamos 10 320 invazinės žuvys, 10–15 procentų iš jų neigiamai veikia ekologinę situaciją. Baltijos jūroje aptinkama apie 120 invazinių rūšių iš Vidurio Europos, Šiaurės Amerikos bei Azijos pakrančių ir vidaus vandenų. Pavyzdžiui, krevetė žudikė (gauruotoji šoniplauka) Lietuvoje aptikta 2015 m., pateko į Baltiją iš Lenkijos vidaus vandenų, o būdama labai visli ir agresyvi iš kieto substrato buveinių išstumia vietines ir kitas svetimšales šoniplaukas. Ji yra visaėdė, minta fitoplanktonu, nuokritomis, dvėseliena, o suaugusi ir vabzdžių lervomis, kirmėlėmis, vėžliagyviais. Dažnai neėda aukos ir gali veikti zoobentoso bendrijas, iškreipti pagal jas nustatomus vandens kokybės įverčius.
Kita invazinė rūšis – juodažiotis grundalas pirmą kartą aptiktas Kuršių marių šiaurinėje dalyje 2002 m. Būdamas labai gausus masiškai išėda vandens moliuskus, tokiu būdu keisdamas Baltijos jūros priekrantės specifinių buveinių struktūrą bei su buveine susijusios ekosistemos funkcionavimą. Jis užauga iki 25 cm ilgio ir 180 g svorio, bet dažniausiai pasitaiko 6–10 cm ilgio individai. Pagrindinis maisto objektas yra moliuskai (Cardium, Mytilus, Dreissena ir kt.).
Pietinė vijasraigė Lietuvoje aptinkama Kuršių mariose, Nemuno deltoje, Elektrėnų vandens saugykloje, Verknės ir Strėvos upėse, Platelių, Talšos, Prūto, Lūšio, Vilkokšnio, Spindžiaus, Spindžiuko, Obelijos, Dusios, Metelio ir Daugų ežeruose ir iš jų ištekančiuose upeliuose. Pietinės vijasraigės populiacijoms būdingas didelis gausumas. Didelis rūšies gausumas ir suvartojamas pirminės produkcijos kiekis ženkliai daro įtaką vietinių bendrijų sandarai ir funkcionavimui, o tai savo ruožtu per mitybos tinklo pokyčius daro ženklų poveikį žuvims. Smulki, tvirta kriauklė, dangtelis ir maža maistinė vertė leidžia rūšiai ne tik išvengti, bet ir išgyventi praėjus plėšrūnų virškinamąjį traktą.
Invazinių rūšių poveikio aplinkai tyrimų rezultatai atskleidė, kad šių rūšių atstovai atkeliauja su BV (balastiniais vandenimis) ir apsigyvenę naujuose vandenyse išnaikina vietines žuvis, taigi būtina imtis prevencijos priemonių, siekiant apsaugoti esamą situaciją. 13 BWM (Balastinių vandenų tvarkymo) konvencija priimta TJO 2004 m. konferencijoje ir įsigaliojo 2017 m. rugsėjo 8 d. 52 jūrinėms valstybėms ją ratifikavus arba prie jos prisijungus 2004–2017 metų laikotarpiu, jų bendras prekybos laivų tonažas sudaro ~35 % pasaulinio laivyno tonažo (IMO–International Maritime Organization 2017). Pagrindinis šios konvencijos tikslas – išvengti vandens organizmų intervencijos jūros ir gėlųjų vandenų ekosistemose, tinkamai organizuojant laivo BV tvarkymą.
Kol konvencija įsigaliojo mokslininkai analizavo BV daromą poveikį aplinkai, tyrė plintančias invazines rūšis ir ieškojo prevencijos priemonių. 14 Vienas iš būdų galiojusių iki 2017 m. kai buvo reikalaujama, kad laivas, kirsdamas Atlanto vandenyną, turėjo balastinį vandenį pasikeisti būdamas nutolęs nuo kranto 200 jūrmylių atstumu ir ne mažesniame nei 200 metrų gylyje. Tačiau šių priemonių neužteko. Laivai turi turėti įsidiegę Balastinio vandens valymo sistemas, kurios tenkintų nurodomus vandens kokybės reikalavimus.
BWM konvencija nustato taisykles, kaip turi būti vykdomos operacijos su laivų BV ir talpyklų nuosėdomis, kad būtų išvengta ar iki minimumo sumažinta galimybė perkelti ir paskleisti kenksminguosius vandens organizmus ir patogenus į naują aplinką. Tarptautinė jūrų organizacija šiuo metu yra aprobavusi 95 balastinių vandenų valymo įrangos derinių, taikančius ~20 skirtingų balastinių vandenų valymo technologijų.
Poveikio aplinkai tyrimo rezultatai atskleidė, kad būtina stabdyti invazinių rūšių plitimą per laivų balastinius vandenis imantis atitinkamų prevencijos priemonių. Šios problemos jau yra sprendžiamos pasauliniu mastu Tarptautinės jūrų organizacijos (angl. IMO) pastangomis, numatant direktyvas ir priemones.
Klaipėdoje Vakarų Baltijos laivų statykloje pagamintas mokslinių tyrimų laivas „Mintis“. Laive įrengtos 3 stacionarios laboratorijos: 1 akustinių duomenų surinkimo, 1 geologinė ir 1 bio laboratorijos. Laivo denyje pagal poreikį gali būti sumontuojama povandeninių robotų ar kita mobili mokslinė įranga arba papildomos laboratorijos.
Pervežamų krovinių kiekiai pasaulyje didėja. Iškyla vis naujos ekologinės problemos CO2 ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimai sunkiai valdomi. Klimato temperatūra didėja Ledynai tirpsta Didėjantis vartojimas skatina ekonomikos augimą. Kaip išeiti iš užburto rato?
Kaip situaciją mato menininkai atskleidė kita diskusijos dalyvė menininkė Karina Kazlauskaitė. Simpoziumo susitikime ji pristatė pranešimą JŪRA, PŪSLĖS IR DREISENOS. Vienas iš jos naudojamas organinis artefaktas kiaulės pūslė – tai naminės kiaulės šlapimo pūslė, panaši į žmogaus šlapimo pūslę.
Šie tuščiaviduriai organai dažnai naudojami medicinoje, tradicinėse virtuvėse ir papročiuose. Istoriškai kiaulės šlapimo pūslė turėjo keletą papildomų naudojimo būdų, dėl jos fizinių savybių, kaip lengvos, tamprios talpyklos, kurias buvo galima pripildyti ir užrišti.
Europoje kiaulių pūslė naudojama įvairiais tradiciniais apeiginiais tikslais. Vokiškai kalbančiose šalyse Vokietijoje, Šveicarijoje ir Austrijoje, o taip pat Ispanijoje, Anglijoje, Pietų bei Šiaurės Amerikoje – per karnavalo šventę yra paprotys mojuoti ant pagaliuko parišta kiaulės pūsle. Pavasario Užgavėnių festivalyje Mobilo mieste Alabamoje kiaulių ir karvių pūslės atidžiai paruošiamos, nudažomos sidabriškai, tai vienas iš pagrindinių Užgavėnių atributų, simbolizuojantis pavasarį, džiaugsmą.
Pūslės festivalis švenčiamas ir aleutų genčių Alutiiq Sugpiat Suk (dvasia) Aliaskoje. Manoma, kad kiekviena gamtos dalelė – nuo gyvūnų iki jūros iki vėjo ir ugnies – suvokia žmogaus mintis ir veiksmus, todėl reikalauja pagarbaus elgesio, o šlapimo pūslės festivalis – pagarbus atminimas gyvūno, kuris paaukojo savo gyvybę, leisdamas medžiotojui sugauti jį, tam, kad pamaitintų kaimo žmones. Kosta Rikoje, Barvos miestelyje rugpjūčio 24 d. minima Šv. Baltramiejaus diena, kurią miestelis švenčia savaitgalį prieš ir savaitgalį po jo. Šis kaukių festivalis vyksta daugiau nei 70 metų. Festivalio metu miesto paaugliai ir jaunuoliai dėvi kaukes, nešiojasi vandens užpildytas kiaulių ar karvių pūsles.
Pūslė panaudojama ir įvairių šalių valgio ruošime. Lietuvoje – tai skilándis, rūkytas arba brandintas kapotos arba maltos mėsos gaminys, gaminamas iš liesesnės kiaulienos (dažniausiai kumpio), įpjaustoma lašinukų, kartais įmaišoma ir jautienos. Italijoje Parmos regione gaminamas culatello, itališkas sūdytas kiaulės mėsos gaminys. Į pūslę dedama apipjaustyti kiaulienos gabaliukai nuo šlaunies. Prancūzų virtuvėje mėgstamas keptas viščiukas pūslėje En Vessie, įdarytas žąsų kepenėlių paštetu, triufeliais bei kitais prieskoniais.
Istoriškai kiaulės šlapimo pūslė buvo naudojama sporte kaip oro nepraleidžianti membrana futbolo kamuolio viduje. XIX a. pradžioje išradėjas Williamas Gilbertas kiaulių pūsles naudojo regbio kamuoliukų gamybai.
Dažų tūbelę 1841 m. išrado tapytojas Johnas Goffe Rand'as, pakeisdamas prieš tai naudotas kiaulių pūsles. Įvairiose šalyse kaukių festivaliuose jau daugiau nei 150 m. naudojamos pūslės. Anksčiau simbolizavusios apsaugą nuo blogio, jos taip pat primena žaislinius organinius balionėlius. Pirmieji balionai buvo gaminami iš kiaulių pūslių ir gyvūnų žarnų. Guminius balionus 1824 m. pagamino profesorius Mikaelas Faradėjus, eksperimentams su vandeniliu. Ši tradicija atėjusi ir seniausių laikų, kai kiekviena paskersto ar sumedžioto gyvūno dalis buvo panaudojama buityje.
Žaislų kategorijos muzikos instrumentai tarsi skirstomi į 3 grupes: saviskambiai, pučiamieji ir styginiai. Saviskambiai – tai barškučiai ir tarškynės. Juos žaislų istorikai vadina signaliniais apeiginiais vaiko instrumentais ir vaiko žaislais. Barškutis – pirmasis ir kartu seniausiais vaiko žaislas. Pirminė barškučio forma – rutulys, kuri, anot britų istoriko, Leslie Daikeno, yra žaislo formos archetipas. Barškučio prototipas – tuščiaviduris rutulio formos vaisius, kurio viduje barška išdžiūvusios sėklos.
Pūslinė – vienas seniausių lietuvių liaudies – muzikos instrumentų, kuris buvo plačiai paplitęs visoje Lietuvoje. Jo pagrindinę dalį sudaro gyvulio pūslė. Liaudyje instrumentas vadinamas boseliu, namine basedla, lankeliu, lankeliu su pūsle, bandurka o juo išgaunamas garsas panašus į violončelės.
Lankas su pūsle gaminamas iš sulenktos lazdyno arba eglės šakos, ant kurios galų pritvirtinamos viena arba dvi stygos, pagamintos iš gyvulio žarnos arba specialiai paruoštos virvelės. Tarp lanko ir įtemptos stygos dedama specialiai paruošta kiaulės pūslė. Ji kruopščiai ištrinama pelenuose arba žemėse, išpučiama ir išdžiovinama.
Pūslė, lietuvių muzikos instrumentas – frikcinis (strykinis) membranofonas. Jį sudaro karklo vytelės ar išpjautas medinis puslankis, ant jo ištempta galvijo pūslės membrana, apsiūta gysla arba siūlais. Membranos briauna braukoma stryku su ašutais, karklo vytele arba balana. Garsas nestiprus, panašus į basetlės. Garso aukštis priklauso nuo pūslės dydžio, membranos įtempimo. Iki 20 a. pirmos pusės Utenos krašte pūslę naudojo piemenys.
Menininkai taip pat savo kūryboje panaudoja šį organinį objektą. Doris Salcedo (Kolumbija) save laiko „trečiojo pasaulio menininke“. Jos gyvenimo patirtis ir nuolatiniai tyrimai, susiję su marginalizuotais ir nukentėjusiais žmonėmis gimtojoje šalyje, suteikė jai galimybę kalbėti „iš aukos perspektyvos, iš nugalėtų žmonių perspektyvos“.
Pranešimo autorė, be kitų objektų, Karina Kazlauskaitė 2016 m. yra sukūrusi knygą „Mėlynių menas“ („Blåbærkunst“), kuriai panaudotas kiaulės šlapimo pūslės pergamentas, 24K aukso lapeliai, knyginis siūlas, mėlynių papildų substratas, laiškas, o fotografijos ir pastelės piešiniai atspausdinti ant popierinio rankšluosčio ir tualetinio popieriaus.
Karinos Kazlauskaitės parodoje „Gamta kaip žaislas“ buvo eksponuojami kūriniai iš kiaulės šlapimo pūslės ir iš šios organinės medžiagos pasigaminto pergamento kūriniai. Ši medžiaga susijusi su senais organiniais žaislais – balionėliais, barškučiais bei muzikiniais vaikų instrumentais.
Tai priešistorinis agrarinės kultūros žaislas, kultūros, kurioje šalutiniai gyvulinės kilmės produktai neegzistavo. Šalutinis produktas yra antrinis produktas, gaunamas gamybos proceso arba cheminės reakcijos metu. Šalutinis produktas gali būti naudingas ir parduodamas arba gali būti laikomas atliekomis: pavyzdžiui, sėlenos, kurios yra šalutinis kviečių malimo į rafinuotus miltus produktas, kartais kompostuojamos arba deginamos bet kitais atvejais gali būti naudojamas kaip maistingas ingredientas žmonių maiste ar gyvūnų pašaruose. Benzinas ir plastmasė kadaise buvo šalutinis naftos perdirbimo produktas.
Projekto “Žemės juvelyrika” (“Land Jewellery”) metu buvo reflektuojama Baltijos jūra, jos ekosistemos svarba ir jai kylančios grėsmės. Nepaisant to, jog Baltijos jūra yra jauniausia pasaulyje ir pasižyminti viena unikaliausių jūrinių ekosistemų, tuo pačiu ji yra viena užterščiausių ir daugiausiai kenčiančių nuo žmogaus veiklos (eutrofikacija viena pagrindinių problemų), jūrų.
Sąsaja su vandeniu, Baltijos jūra atskleidžiama ir kituose K. Kazlauskaitės projektuose. Prieš kelis metus ji aptiko nežinomo autoriaus nuotrauką instagram soc. tinkle, kuri buvo rasta Lenkijos kaime, netoli Torūnės, seno namo palėpėje (manoma iš 1920 m.). Nuotraukoje pavaizduota mergaitė, sėdinti ant Baltijos jūroje rasto sprogmens. Jūra neretai menininkei asocijuojasi su pavojumi, istorija.
Spalio 30 d. pranešimą VANDUO IR AUGALAI. DUMBLIAI PATYS SVARBIAUSI PASAULYJE AUGALAI skaitė Funkcinių medžiagų ir elektronikos laboratorijos vyresnysis mokslo darbuotojas, Bioelektrinių reiškinių laboratorijos vadovas, dr. Arūnas Stirkė, kuris atstovauja didžiausią mokslinių tyrimų įstaigą Lietuvoje. Įstaiga vykdo unikalius mokslinius tyrimus ir technologinės plėtros darbus lazerinių technologijų, optoelektronikos, branduolio fizikos, organinės chemijos, bio ir nanotechnologijų, elektrocheminės medžiagotyros, funkcinių medžiagų, elektronikos ir kitose mokslo kryptyse. Čia ne tik vystomas aukšto lygio mokslas, bet ir kuriamos verslui ir visuomenei naudingos moderniosios technologijos. Taip pat mokslininkas yra tarptautinės elektroporacijos technologijų ir jomis pagrįstų terapijų draugijos (International Society of Electroporation Technologies and Based Therapies, ISEBTT) narys, Lietuvos biofizikų draugijos valdybos narys ir Lietuvos algologų draugijos narys.
Mokslininkas kartu su jauna ir tarpdisciplininius projektus vykdančia mokslininkų grupe tiria impulsinio elektrinio lauko poveikį tarpląsteliniam signalui ir biologinėms nanostruktūroms (ląstelių sienelei, plazminei membranai ir kt.), kad sukurti naujas technologijas ir prototipus šiuolaikiniam maisto perdirbimui ir sveikatos priežiūrai.
Pranešimo pradžioje mokslininkas „sugrįžo“ į žemės ir gyvybės atsiradimo pradžią, o taip pat ir dumblių atsiradimo ištakas, pristatydamas patikrinamą hipotezę, susijusią su gyvybės atsiradimu sausumoje, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka svyruojantys vulkaniniai karštųjų versmių baseinai. Hipotezė grindžiama eksperimentiniais įrodymais, kad hidratacijos ir dehidratacijos ciklais, kad susidarytų proto ląstelės.
Žemėje nuolat kartojasi vadinamasis „Wet–dry“ ciklas, t. y. ∼ 3 x 109 žaibų Žemėje per metus, iš jų ∼ 1 % trenkiančių į vandenyną, kuriame yra apie 1011/m3 bakterijų. 1017/metus mikroorganizmų patenka į elektrotransformacijai tinkamas sąlygas. Iškrovų metu pastebimas stipraus išorinio impulsinio elektrinio lauko sukeltas membranos pralaidumo jonams ir įvairioms molekulėms padidėjimas. Mokslininko ir kolegų akiratyje – nuotekų vanduo naudojant bioremediaciją su chlorella vulgaris – žaliųjų mikrodumblių rūšimi – gyvybės pradžios liudininkais. Mokslinių tyrimų metu suformuojama didelė biomasė, kuri yra biologiškai aktyvių medžiagų šaltinis. Panaudojant impulsinio elektrinio lauko technologijas, padidinamas ląstelių membranų laidumas. taikant šaltosios plazmos metodus galima taikyti biodegradacijos metodus, išskiriant naujas medžiagas ateities gamybai arba naujas organines trąšas.
Pranešime mokslininkas paminėjo ir keltą meninių dumblių taikymo pavyzdžių: bioname Hamburge bei kitos simpoziumo dalyvės Lolitos Tučinskaitės, su kuria bendradarbiavo rengiant projektą, kūriniuose.
Menininkė Lolita Tučinskaitė pranešime MIKRODUMBLIAI–MIKROKOSMOSAS. MIKRODUMBLIŲ BIOMENO PRINCIPAI IR ANALOGAI ŠIUOLAIKINIO MENO KONTEKSTE pristatė meninį tyrimą apie dumblius.
Dumbliai – tai didelė ir įvairi vandens organizmų grupė. Jie gali būti vienaląsčiai, mikroskopiniai, vadinamieji mikrodumbliai, arba daugialąsčiai, pavyzdžiui, jūros dumbliaiDumbliai įvairiai panaudojami kasdieninėje veikloje, pavyzdžiui, kaip maistas ir papildai.
Dumbliai – turtingi baltymais. Kai kurių dumblių, pavyzdžiui, spirulinos, sudėtyje gali būti iki 70 % baltymų. Iš dumblių gaminami įvairūs pigmentai. Mikrodumblių kultivacija vyksta plačiai. Pavyzdžiui, Havajuose dumbliai auginami maisto papildų gamybai. Jų auginama spirulina iš vieno akro pagamina 15 kartų daugiau baltymų nei jautiena, kukurūzai ir sojos pupelės, o jiems užauginti sunaudojama 7 kartus mažiau vandens.
Menininkės projekte "Mikrodumblių biosintezė mikrogravitacijoje” tiriamas mikrogravitacijos poveikis haematococcus pluvialis – dumbliams, gebantiems gaminti stiprų antioksidantą astaksantiną. Jis galėtų būti lengvai panaudojamas kaip maisto papildas, skirtas astronautų sveikatai gerinti ilgalaikių kosmoso tyrimų misijų metu.
Taip pat pranešime menininkė pristatė keletą meninių projektų, susijusių su dumblių panaudojimu. Tokijuje rengta "Ateities ir meno parodą" Mori menų centre, meno instaliacija su mikrodumbliais euglena. Korėjos dizaino praktikai "Ulrim", vadovaujami An Hyunseok, sukūrė vidaus dumblių ūkį "The Coral" – ant sienos montuojamą bioreaktorių, kuriame yra tvarus asmeniniam vartojimui skirtų mikrodumblių šaltinis, kuriuo siekiama pakeisti mūsų požiūrį į šį gyvybiškai svarbų gyvybės šaltinį. Mikrodumbliais varoma meno instaliacija atskleidžia nepanaudotus energijos išteklius. Pitsburge eksponuojamame kūrinyje – svetainėje, valgomajame ir virtuvėje – buvo skirtingai panaudoti mikrodumbliai. Kopenhagoje vykusioje CHART meno mugėje eksponuojamas dumblių kupolas ”Space 10”
Menininkė Dijuota Žilytė pranešime IŠMOKTI IŠLIKTI kalbėjo apie savo kūrybą.
Savo kūryboje ji trina ribas tarp dizaino ir meno, patį audinį naudodama kaip pagrindinę raiškos priemonę. Žvelgiant iš dizaino perspektyvos, mano objektuose analizuojama audinio sandara, ieškomi praktiški ir tvarūs sprendimai naujų audinių sukūrimui bei pritaikymui. Meno kūrinio požiūriu, objektuose nagrinėja ženklų bei simbolių semantiką, svarsto bendražmogiškas problemas – gyvenimo ir mirties, augimo, transformacijos temas.
Jos kūrybos pagrindu tapęs arthospira platensis – laisvai plaukiojančių siūlinių melsvabakterių genčiai priklausantis dumblis. Dėl šių bakterijų prisitaikymo radikaliose sąlygose, mokslininkai melsvadumblius laiko esminiu organizmu, galinčiu padėti atsakyti į genetinio gyvųjų ląstelių prisitaikymo klausimus.
Nuolatinio augimo, atnaujinimo, produkcijos, plėtros poreikis tapęs normatyvu, pradėjo lemti gyvybės formų evoliuciją, klimato pokyčius. Tokiame kontekste gamtinių medžiagų kūrimas tampa būdu apmąstyti probleminį lauką ir ieškoti tvarių, aplinką nežalojančiu ir į ateitį orientuotų, skirtingų rūšių sugyvenimo formų. Tad pasitelkdama būtent šį arthospira platensis medžiagos tyrimą bei gamybą, bandau apsvarstyti biosferos situaciją bei tyrinėti posthumanizmo kontekste svarbu gyvybės klausimą.
Greita technologijų raida ir vis didėjanti gyvenimo ritmo priklausomybė nuo technologinių įrenginių kelia klausimą apie mūsų santykį su aplinka ir kintantį gyvybės vertinimą bei suvokimą. Tokiame kontekste gamtinių medžiagų kūrimas tampa būdu atsigręžti į gamtą ir megzti artimesnį ryšį su ja. Savo tyrimu menininkė siekia kurti tvarią, aplinkos nežalojančią, natūraliai suyrančią biomedžiagą ir siūlyti bei nagrinėti gamtai ir mūsų žmogiškajai prigimčiai artimesnį santykį su aplinka.
Pasitelkus eksperimentinių biomedžiagų kūrimo metodus ji ketina sukurti meninę instaliaciją, kurioje būtų aktualizuojama posthumanizmo problematika ir kvestionuojami gyvybės formų simbiozės ir hibridiškumo klausimai.
Bendradarbiaujant su Klaipėdos universiteto Mechanikos indžinerijos ir gamybos inžinerijos programų centro vadove prof. dr. Jolanta Janutėniene buvo atliktas biomedžiagų mechaninės charakteristikos tyrimas. Sukurta medžiaga yra nestipri, prilygsta popieriaus stipriui, tačiau plastiška, jos santykinis pailgėjimas apie 50 %.
2023 lapkričio 6 d. Klaipėdos universiteto prof. dr. Inga Dailidienė skaitė pranešimą OKEANOSFERA. VANDUO IR ŽMOGUS.
Pranešime mokslininkė pirmiausia išryškino žemės, kaip vandens planetos ypatingumą. Žemė žinoma kaip Vandens (Mėlynoji) planeta, nes tai vienintelė planeta, kurios paviršiuje yra skysto vandens iš aštuonių mūsų Saulės sistemos planetų. Maždaug 75% visų mūsų galaktikos atomų yra vandenilis, ir tai yra labiausiai paplitęs elementas visatoje. Deguonis yra trečias labiausiai paplitęs elementas erdvėje, nors ir sudaro tik apie 1% visos ten esančių atomų sumos. Vanduo (H 2 O) sudarytas iš dviejų vandenilio atomų ir vieno deguonies atomo. Taigi nenuostabu, kad vandens yra visur visatoje.
Hidrosfera – žemę gaubiantis vandens sluoksnis, kurį sudaro vandenynai ir jūros, sausumos vandenys ir atmosferos vandens garai, formavosi kartu su litosfera ir atmosfera. Vanduo (vandenilio atomai) įėjo į prieš planetinio šaltų dujų ir dulkių debesies, iš kurio susiformavo Žemė, sudėtį. Tai patvirtina meteoruose randamas vanduo (vandenilio atomai). Viena iš įtikėtinų hipotezių yra ta, kad formuojantis Žemei – vanduo išsiskyrė iš kietų medžiagų, Žemės gelmių ir kaupėsi paviršiuje.
Matyt, pirmykštis vandenynas dengė visą Žemę, tačiau buvo negilus ir kaupėsi neigiamose reljefo formose. Vėliau vandenynas gilėjo, vandeniui užimant Žemės formavimosi istorijoje susidariusias įdubas. Iš vandenyno paviršiaus, esant aukštai temperatūrai, intensyviai garavo drėgmė, kuri kondensavosi ir krito krituliai. Druskingiems jūros vandenims perėjus atmosferą – sausumoje susidarydavo gėlo vandens baseinai. Mokslininkai yra apskaičiavę, jog jei kiekvienais metais iš Žemės mantijos į lito sferos paviršiaus 1 cm2 patektų 0,0001 g – 1 vandens, tai šis vanduo per tą laikotarpį, kai susiformavo Žemė ir sudarytų dabartinę hidrosferą. Vanduo iš mantijos išsiskiria ir dabar. Kasmet šiluminiai šaltiniai ir ugnikalniai išmeta apie 108 t vandens.
Vanduo – bekvapis, bespalvis, beskonis skystis. 18 a. anglų chemikas Henris Kavendišas (Henry Cavendish) pirmas paskelbė, kad vandenį sudaro vandenilis ir deguonis. Klasikinę formulę H2O pasiūlė 1805 m. vokiečių mokslininkas A. Humboltas ir prancūzų mokslininkas Ž. Gei Liusakas, t. y. vandens molekulę sudaro 2 vandenilio ir 1 deguonies atomai.
Pagal masę vandenį sudaro: 11% vandenilio ir 89 % deguonies. Vandens molekulėje vandenilio ir deguonies atomai išsidėstę lygiašonio trikampio kampuose: viršūnėje yra deguonies atomas, o pagrindo kampuose – po vandenilio atomą.
Dėl poliariškumo vandens molekulės sugeba jungtis į kelių molekulių junginius. Vanduo dėl šios priežasties yra hidrolių, dihidrolių ir trihidrolių mišinys. Jų kiekio santykis kinta priklausomai nuo temperatūros. H2O – hidrolis, t.y. paprasta nesusijungusi su kita vandens molekulė. (H2O)2 – dihidrolis susidaro iš dviejų paprastų vandens molekulių. (H2O)3 – trihidrolis susidaro ir trijų vandens molekulių. Vanduo yra hidrolių, dihidrolių ir trihidrolių mišinys. Jų kiekio santykis kinta priklausomai nuo temperatūros. Trihidroliai vyrauja lede. Vandens garai daugiau kaip 100 ºC temperatūroje susideda daugiausia iš hidrolių, kadangi tokioje temperatūroje būna didelis molekulių judėjimo greitis ir susidaro irios molekulių jungtys.
Vanduo vienintelis turi būsenas: kietą, skystą ir dujinę, t. y. atšaldamas plečiasi (visos medžiagos atšaldomos traukiasi). Jis turi didelę garavimo temperatūrą. Dėl šios savybės galima gyvybė karšto klimato sąlygomis (žmonės ir gyvūnai prakaituodami išsaugo žemesnę nei aplinkos temperatūrą); vandeniui užšąlant – molekulių struktūra nepažeidžiama. Kitas medžiagos, kurių molekulių struktūra neatitinka ledo struktūros, vanduo užšaldamas keičia arba pašalina. Pavyzdžiui, ledas yra gėlas, nes vanduo užšaldamas pašalina druskas. Vandens tankis temperatūrai žemėjat iki 40 C didėja, o nuo 4 iki 0 C mažėja. Dėl šios savybės šaltą žiemą vandens telkiniai neužšąla iki dugno. Šąlant lengvesnis už vandenį ledas susidaro vandens telkinio paviršiuje, šaltesnis ir sunkesnis vanduo grimzta į dugną. Nepastovus vandens tankis turi didelę reikšmę vandens telkinių režimui, kadangi dėl to susidaro konvekcinės srovės ir srautai, persimaišo vandens masės.
Pasaulio gyventojų skaičiui ir toliau augant, kai kurioms šalims bus sunku gauti pakankamai vandens kasdieniam gyvenimui. Turtingos šalys, turinčios daugiau vandens vienam asmeniui, naudoja didelius vandens kiekius neefektyviai, pavyzdžiui, švaistomas gėlas vanduo ilgiems dušams ir vejos laistymui... Jei žmonės teršia vandenį arba paima per daug gėlo vandens iš upių ar ežerų, tai gali turėti įtakos gyvūnams ir augalams, kurių išlikimas priklauso nuo vandens. Visiems gyviems „padarams“ išgyventi reikia vandens. Žmonės negali išgyventi ilgiau nei penkias ar septynias dienas be gėlo vandens.
Žemės vandens balansas yra „sąlyginai uždara“ sistema, kurios bendras suminis išgaravimas nuo Žemės (vandenynų ir sausumos) paviršiaus lygus suminiam kritulių kiekiui.
Vandens garai – atmosferos dujos dalyvauja globaliame vandens apytakos rate. Vandeniui virstant garais (vykstant garavimui/transpiracijai nuo augalų) – šiluma yra sunaudojama. Kondensuojantis vandens garams – šiluma išskiriama. Ši šiluma vadinama „paslėptąja“ – latentine. Debesys ir krituliai yra vandens lašeliai ar ledo kristalėliai kurie susidaro kondensuojantis ar sublimuojantis vandens garams. Vandens garų vaidmuo vandens apytakos cikle, klimato sistemoje. Šylant Žemės oro temperatūrai – didėja garavimas. Didesnis kiekis vandens garų atmosferoje didina galimybę susiformuoti liūtiniam lietui (dideliam kiekiui iškrintant per trumpą laiką).
Krituliai yra pagrindinis vandens apytakos ciklo komponentas, kuris yra svarbus ir kaip gėlo vandens pernešėjas planetoje. Kasmet kritulių pavidalu iškrenta maždaug 505 000 km³ / per metus vandens, iš kurių 398 000 km³ iškrenta virš vandenynų, ir virš sausumos – 119 000 km³ / per metus. Debesys dalyvauja vandens apytakos rate. Debesis sudarantys lašeliai ir kristalai dažniausiai yra itin maži ir lengvi, o jų vidutinis kritimo greitis neviršija 1 cm/s. Tokiu greičiu judantys lašeliai dažnai nepasiekia pakloto paviršiaus, kadangi patekę į vandens garais neprisotinto oro sluoksnį išgaruoja.
Klimato padariniai jau akivaizdūs tiriant vandens telkinius. Nuo 1960 panaudojus Sirdarijos ir Amudarijos upių vandenį drėkinimui – „trinamas“ Aralo ežeras. Nors žinoma, kad šis ežeras priklauso periodiškai išdžiūstančių vandens telkinių kategorijai, ir geologiniai bei geomorfologiniai duomenys liudija praeityje jį išdžiūvus iki dugno – tokia intensyvi vandens lygio sparta negali būti sąlygojama vien klimato kaitos.
Grimzta žemynai ir jūros pakrančių civilizacijos. "National Geographic" sukūrė interaktyvių žemėlapių seriją, kuri iliustruoja katastrofinius žmonijai ledynų tirpsmo padarinius. Išsipildžius blogajam scenarijui Europoje nebeliktų tokių miestų kaip Londonas ar Venecija – jie atsidurtų giliai po vandeniu. Neliktų visos Olandijos, beveik visos Danijos. Viduržemio jūra išsiplėstų ir susimaišytų su Juodąja ir Kaspijos jūromis.
Okeanografija (žemės mokslas, tiriantis jūsų ir vandenynų fizikinius, cheminius, biologinius ir geologinius procesus –red.) „gimė“ 1872 m. gruodžio 30 d., kai laivu Challenger (D. Britanija, 1872–1876 m. ) įvyko pirmoji okeanografijos ekspedicija aplink pasaulį.
Šiuolaikiniame pasaulyje okeanografiniams tyrimams tenka nauji iššūkiai – jūrų ir vandenynų aplinkos pokyčių pažinimas: fizinės okeanografijos vystymas (gelmių resursų, srovių, bangų tyrimai; klimato kaitos tyrimai; pavojingų meteorologinių ir hidrologinių reiškinių tyrimai/ modeliavimas/ vizualizavimas taikant GIS); jūrų ir vandenynų ekosistemų paslaugų vertinimas, tvarus vartojimas planuojant ir vykdant ūkinę veiklą, navigaciją, rekreaciją, urbanistiką, dirbtinų salų įrengimą, uostų plėtrą; potvynių ir ekstremalių reiškinių perspėjimo sistemų kūrimas; krantų apsauga; žuvų išteklių planavimas, išgaudymo sureguliavimas, apsauga; tvarus transportas, saugi navigacija; taršos ir eutrofikacijos priežasčių nustatymas, mažinimas; mėlynoji ekonomika.
Okeanogfrafiniai tyrimai Lietuvoje atliekami dalyvaujant tarptautinėse organizacijose HELCOM, ICES, Tarpvalstybinė okeanografinė komisija (IOC), Pasaulinė meteorologijos organizacijos (WMO), Euro GOOS, BOOS, BALTEX, Baltic Earth , EDIOS, ir kt.
Aktualiausios problemos Lietuvos jūriniuose vandenyse yra šios: jūrinių vandenų įtaka Kuršių marių ekosistemai, Kuršių marių vandenų poveikis jūros priekrantės vandenims, eutrofikacija, naftos išpylimai, užterštumas cheminėmis teršiančiomis medžiagomis, krantų ardymas, jūroje palaidoto cheminio ginklo poveikis, gyvųjų resursų (žuvų) atsargų mažėjimas išgaudymas/reguliavimas, grunto laidojimas, jūros šiukšlės, antropogeninis triukšmas. Pavyzdžiui, dėl būdingo eutrofikacijos požymio – vandens “žydėjimo”, t. y. intensyvaus mikroskopinių dumblių vystymosi vandens telkinyje, priklausomai nuo “žydinčių” dumblių spalvos ir jų skaičiaus, vanduo nusidažo melsvai ar gelsvai žalia, pilka, kaštonine, ruda ar kt. spalvomis. Eutrofikacija pasireiškia: vandens skaidrumo sumažėjimu, deguonies vandenyje trūkumu, biologinės įvairovės sumažėjimu, žuvų ir kitų vandens gyvūnų kritimu. Kasmet į Baltijos jūrą patenka apie 20–70 tūkst. t naftos ir jos produktų ir t.t.
Jungtinės Tautos vis labiau pripažįsta bendradarbiavimo vandens srityje vaidmenį ir galią stiprinant tarptautinę vandens valdymo architektūrą, kuri šiuo metu yra susiskaidžiusi ir silpna, jo transformavime. Neseniai vykusioje Jungtinių Tautų vandens konferencijoje bendradarbiavimas vandens srityje buvo vienas iš teminių ramsčių ir pakartotas poreikis gerinti bendradarbiavimą visais lygmenimis.
Vandens problema turi būti integruota į Paryžiaus klimato susitarimą ir jo įgyvendinimo mechanizmus bei parengti regioninius, nacionalinius ir bendruomenės sektorių vertinimus apie tai, kas gali atverti bendradarbiavimą bendrai planuojant ir investuojant į bendrus vandenis.
Vanduo – žmonių bendradarbiavimo pagrindas. Vandenynuose turime „žmogaus sukurtos galios paliktus randus“... Kaip šiuos randus panaikinti ir nesukurti naujų? Nepaisant daugiau nei prieš du dešimtmečius pasibaigusio Šaltojo karo, žmonija vis dar turi apie 13 000 branduolinių ginklų. Nutraukus sutartis ir praradus sveiką protą – jei jie būtų susprogdinti, jie gali sunaikinti Žemę ir sukelti šimtmečius trunkančią „branduolinę žiemą“.
Menininkas tyrėjas Julijonas Urbonas pranešime "KOSMINĖ VAIZDUOTĖ" palietė temas susijusiąs su vandeniu ir skysčiais jo kūryboje akcentuodamas skysčių atsiradimą kūriniuose fiziniuose ir mentaliniuose būviuose.
Projekte ONEIRIC HOTEL analizuojamas jūros ir bangų poveikis sapnams. Kaip projekto inspiracijos šaltinis panaudoti unikalūs jūreivių sapnai. Išplėstinis šio projekto pavyzdys: hidrofobės, nakvojusios „Sapnų viešbutyje“, sapnas apie upę iš žmonių kūnų.
Kitame projekte EMANCIPATION KIT menininkas sukūrė hidrodinaminį „vėmimui draugišką“ įrankį. AIRTIME – tyrinėdamas bangavimo poveikį žmogaus psichikai ir fiziologijai, atkūrė ir jūrligės inspiruotas inscenizavo labiausiai svaiginantį siūbavimą (0.2 Hz). Projektas CUMSPIN – orgazmą sustiprinantis atrakcionas, kuriame kūno skysčių dinamiką galima valdyti skirtingomis kūno pozicijomis ir taip veikti seksualinius pojūčius bei jungti orgazmą su euforija, patiriamą erotinio dusinimo. EUTHANASIA COASTER – eutanazijai skirtas malonus įrankis, žadantis neskausmingą perėjimą iš vienos būsenos į kitą. Žinoma, proceso metu kūnų skysčiai, patirdami anapusybės žadamą malonumą, sąveikauja. Projektas PLANET OF PEOPLE – žymiausias menininko projektas, atstovavęs Lietuvą tarptautinėje architektūros bienalėje Venecijoje. Jis tyrinėja ūnų transformacijos į biomasės sriubą ir naujo kosminio kūno plutą procesus. WHEN ACCELERATORS TURN INTO SWEATERS iš egzotinio audinio, panaudojant superlaidininkus, buvo mėginama mezgti po vandeniu., o MOONSHINE metu pagaminta tikroji samanės iš mėnulio šviesos.
Lapkričio 15 d. VU klimatologas, doc., dr. Justas Kažys skaitė pranešimą VANDUO EKOSISTEMŲ TRANSFORMACIJOS PROCESUOSE palietė įvairius su vandeniu susijusius procesus.
Mokslininkas pranešimą pradėjo ekologinės ežero (miško) ekosistemos sukcesijos iliustracija (kaip keičiasi aplinka laikui bėgant). Vėliau jis perėjo prie tokių pavyzdžių kaip Aralo jūra, kuri laikoma ekosistemos griūties pavyzdžiu. Kadaise Aralas buvo ketvirtas pagal dydį vandens telkinys pasaulyje, iki 1997 m. jūra susitraukė iki maždaug 10 % savo buvusio dydžio dėl vandens nukreipimų iš Amudarjos ir Syrdarjos upės žemės ūkiui (Aladin et al, 2018). Jūros ekosistemos ir upė į ją besimaitinančios deltos buvo beveik sunaikintos, daugiausia dėl to, kad druskingumas yra dramatiškas aukštesnis už vandenyno vandenį (Keithas ir kt., 2013). Dėl naujų procesų atsiranda terminai „dykumos jūra“ ir „dykumos laivas“.
Kitas pavyzdys – Trijų tarpeklių užtvanka (Kinija), apimantis 55,6 % Jangdzės upės baseino drenažo plotą (WMO, 2013). Trijų tarpeklių užtvanka prie Jangdzės upės yra didžiausia pasaulyje vandens elektros energijos generatorė. Užtvankos statyba turėjo didelį poveikį geomorfologijai ir upės ekologijai. Poveikis teritorijai pasroviui nuo užtvankos susijusi su biologine įvairove, įskaitant žuvų populiacijas, pragyvenimo šaltinius ir vandens saugumą (Cheng ir kt., 2018). Kai ji buvo pastatyta, į aplinkines teritorijas buvo perkelta daugiau nei 1 milijonas žmonių, o po vandeniu panardinta daugiau nei 1200 miestų (Našeris, 2010). Trys tarpekliai kelia grėsmę daugiau nei 400 augalų rūšių, įskaitant kininį balandį ir aušrą sekvojų, taip pat nemažai daliai žuvų ir retų Baiji rūšies delfinams bei kultūriniams sluoksniui. Po rezervuaro pagrindu liko nedatuoti senoviniai kaimai, šventyklos ir palaidojimai, sunaikinta tūkstančius metų trūkusi istorija (Watson, 2008).
Trijų tarpeklių užtvankos situacija atkreipė menininkų Yun–FeiJi (The Three Gorges Dam Migration (2009)), Liu Xiaodong (Hotbed (2005)), Yang Jiechang (CryingLandscape: ThreeGorgesDam, 2002,The Metropolitan Museum of Art) dėmesį. Meno aktyvistas Ai Weiwei 1995 – 2017 vykdydamas tyrimą apie trijų tarpeklių užtvanką(Perspektyvą, Trijų tarpeklių užtvankos tyrimas) sukūrė fotografijų seriją. Atskleisdamas savo idėjas, menininkas kaip ir kituose projektuose, sutelkia dėmesį į nuotraukas – protesto būdą prieš daugelį dalykų, kurie vyksta Kinijoje ir kitose šalys (viešasis projekto pristatymas 2022 m.). Menininkas ir kituose projektuose nuolat primena, kad turime atstovauti savo vertybėms ir ne kitų primestiems standartams.
Kárahnjúkar – Islandijos hidroenergijos projektas, pastatytas šalies rytinės aukštumos nuo 2002 m ir 2009 m. tam, kad tiektų energiją aliuminio lydyklai, kuri pastatyta tuo pačiu metu (Rekow, 2021). Tai didžiausias pramonės projektas šalyje. Jis užima maždaug 3% viso Islandijos ploto, apytiksl. 290 000 ha. Teritorija bus paveikta tiesiogiai, neįskaitant teritorijų antrinio poveikio, pvz., vėjo dulkės, ilgalaikė erozija, pasroviui arba pakrantės dumblo ir dirvožemio nuosėdos, pakitimai požeminio vandens charakteristikose, dėl kurių pasikeičia augmenija ir laukinės gamtos buveinės (Saving Iceland, 2005).
Islandija dažnai vaizduojama kaip žaliosios energijos rojus, kur visa elektra gaunama iš atsinaujinančių šaltinių. Mažiau žinoma, kad elektra yra daugiausia gaminama naudojant hidroelektrines augaliją, kurie sunaikinami ateities kartoms arba, kad 77 % pagaminamos elektros energijos eikvojama pramonei (Arctic WWF , 2018).
Strandiras yra viena didžiausių Europoje laukinės gamtos teritorijų su didingais kriokliais, nesugadintomis pakrantėmis, viržiais ir mažais ežerais (MyFriendJames, 2021).
Jens Tiefenstaedter Tiefenstaedter 2010 m. teigė: “Suprantu pramonės poreikį plotui, priklausomam nuo žvejybos (su neigiamas poveikis gamtai, jei tai daroma per daug) ir turizmo (vėlgi, neigiamas, jei per daug), bet man buvo sunku patikėti tuo, kad projektas nėra žalingas gamtai, taip pat jis nėra svajonės išsipildymas, kai kalbama apie ekonominę naudą ir naudą visuomenei “. Nesiimu spręsti, ar tai geras, ar blogas projektas, islandai vis tebesiginčija dėl tokių projektų, bet galų gale man tapo liūdna pamačius dar vieną laukinės gamtos teritorija, „užkariautą“ civilizacijos".
Mokslininkas savo pasakojimą iliustravo pavyzdžiais, atskleidžiančiais menininkų įsitraukimą į protestą. Ekonominė „pažanga“ užfiksuota Heimoje Kárahnjúkare vykstančioje protesto akcijoje. Muzikantai išreiškia protestą prieš planuojamą Kárahnjúkarą užtvanką, kuri pastatyta patenkinti vandens energijos poreikius [–](Fletcher 2013).
Kauno HE pradėta statyti 1955 m., Kauno marios suformuotos 1959–1960 m. užtvenkus Nemuną. Upės vanduo per 9 mėnesius pakilo 19,5 metro, marių užlietoje teritorijoje iškeldintos 45 gyvenvietės (kaimai, vienkiemiai ir Rumšiškių miestelis – visų pirma sena bažnyčia ir varpinė). Marios užliejo 0,1 proc. Lietuvos ploto (63,5 km.), apie 20 kaimų. Ruošiant būsimųjų marių dugną buvo iškirsti slėnyje augę miškai, sodai, žemėmis užversti sodybų šuliniai, iškeltos kaimų kapinaitės. Birštonas ir Darsūniškis liko neužlieti dėl to, kad buvo įrengti pylimai, sausinimo kanalai, vandens perpumpavimo stotys.
Projektas „Pėdos marių dugne“ vienai dienai sugrąžina autentišką Samylų krašto ir 35 gyvenviečių istoriją (Kaunas pilnas kultūros2023).
Projekto „Marių polis“ tikslas – į buvusį Nemuno slėnį grąžinti bent dalelę išvytos civilizacijos, atsižvelgiant į tai, kad Kauno marios jau ir dabar lankomos žvejų bei turistų, sukurti traukos kompleksą su apgyvendinimo, nuotolinio darbo, maitinimo ir edukacijos galimybe, kartu sprendžiant ir ekologines marių problemas, susijusias su eutrofikacija bei vandens tarša, tačiau nedemontuojant Kauno HE užtvankos ir tokiu būdu nenaikinant ankstesnių kartų palikimo (Kas vyksta Kaune,2021).
KEKTO gatvės meno projektas apie būtybę, galinčią valdyti vandens jėgas. Pagrindinis jo personažas aštuonkojis Kektoyra potvynių ir atoslūgių magistras. Aštuonkojis gimė pernai, kai išlindo iš vandens – fontano prie Kauno paveikslų galerijos. O jo idėjos autoriai sako, kad aštuonkojo čiuptuvai šiemet toliau raizgys miesto erdves (Lieponė, 2018).
T. Vincaitis:„Aš gyvenu Petrašiūnuose ir dažnai einu pasivaikščioti prie Kauno marių. Vis nužiūrėdavau hidroelektrinę, kurios plokštumos man pasirodė labai patrauklios kokiam nors piešiniui. Marios pasufleravo, kad tai turėtų būti koks nors vandens gyvis.“ (Lieponė, 2018).
Arktis yra klimato kaitos priekinė linija, sako ekspertai. Arktis įkaista dvigubai greičiau kaip ir visame pasaulyje. Arktis poliarinių mokslininkų plačiai laikomas Žemės šaldytuvu dėl savo vaidmens reguliuojant pasaulinį temperatūros, o jo tirpimas gali turėti katastrofiškų padarinių likusioje pasaulio dalyje (Ciraci ir kt., 2023).
Grenlandijos ledo praradimas yra didesnis, nei manėme. Sumines lydymosi dienas Grenlandijos ledynuose atskleidė iliustracija. Tarp 2002 ir 2023 m. Grenlandija apytiksliai neteko 270 gigatonų ledo per metus, todėl pasaulinis jūros lygis kyla 0.8 milimetro per metus (NASA vital signs).
2014 m., dvylika didelių ledo blokų, atskilusių nuo Grenlandijos ledyno, buvo paimti iš fiordo už Nuuko ribų ir atvežė į Kopenhagos centrą. Olafuras Eliassonas: „Projektas "Ledo stebėjimas " yra didelio masto intervencija į viešąją erdvę, kuris siekia atkreipti dėmesį į klimato kaitą ir poreikį suderinti pasaulinius veiksmus (Phaedo, 2018).
Kūrinys "Vandens vokalas nyksta, III" sutelktas aplink keturis krioklius Dettifoss, Selfoss, Töfrafoss ir Urriðafoss. Visi jie - pagrindinis monetarizavimo tikslas projektuose, kuriuos pastaraisiais metais ir mėnesiais (visuomenei) pristatė Islandijos valdžios institucijos. Vienas iš šių krioklių, Töfrafoss, neseniai dingo po kylančio didžiulio rezervuaro vandenimis (Rúrí 2015)
Pranešimą mokslininkas užbaigė meno kūrinio vaizdu. "Atspindžių teatrologija" – nuolatinė 4 dalių instaliacija. Menininkė įkvėpimo semiasi iš gimtosios šalies Islandijos. Jos kūrinys – tai išsamus mūsų gamtos stebuklų stebėjimas, atspindintis gamtos suvokimą, kurio vienoje iš dalių vanduo atskleidžiamas kaip pagrindinis viso gyvenimo elementas. Kūrinyje apmąstoma daugybė elemento aspektų, sušalusių arba skystų būsenų (Rúrí 2011).
Menininkė Julija Pociūtė skaitė pranešimą VANDUO EKOSISTEMŲ TRANFORMACIJOS PROCESUOSE.
Menininkė pabrėžė kad mes įpratę vandenį matyti kaip vieną kertinių gyvybės ir ekosistemų funkcionavimo elementų kuris yra nuolatiniame kisme (vandens apytakos ratas). Tačiau gamtoje nuolat vyksta transformacijos, kurių metu, sausuma virsta vandeniu arba atvirkščiai, tiesa, tokiems pokyčiams įvykti reikia daug laiko. Egzistuoja nemažai pavyzdžių kaip žmogus norėdamas panaudoti vandenį savo tikslams per labai trumpą laiką pakeitė sausumos ir vandens ekosistemų balansą. Iki šiol tokie procesai vyko regioniniu lygmeniu, tačiau, pastaruoju metu, šie procesai įgauna globalumo požymių.
Įdomu pareflektuoti kaip tai kas jau įvyko yra atsispindima vietinių žmonių gyvenime, mokslininkų tyrimuose ir meniniuose kūriniuose bei ar šios transformacijos nepapasakoja mums daugiau apie nenuspėjamas ateitis nei manome.
Saulė Mažeikaitė-Teiberė