Agnė Dautartaitė-Krutulė. © Vytas Nomadas
Agnė Dautartaitė-Krutulė – viena labiausiai tituluotų Lietuvos knygų dizainerių, kurios kurti leidiniai kasmet neišvengiamai dalyvauja kasmet Lietuvos kultūros ministerijos rengiamame Gražiausių knygų konkurse ir (dažniausiai) neišvengiamai būna premijuojami. Ir ne po vieną kartą. Be to, viena griežčiausių (požiūrio į knygą prasme) ir drauge – viena subtiliausių. Kaskart ji žvelgia į knygą kaip į atskirą, unikalų atvejį; kiekviena knyga atrodo, lyg būtų vienintelė, egzistuojanti čia ir dabar, ir būtent jai dabar reikia ypatingo dėmesio ir ypatingo laiko. Kiekvienai knygai A. Dautartaitė-Krutulė stengiasi surasti ir suranda unikalų pavidalą. Atrodo, kad jai knygos kūrimo procesas – tai tam tikra prasme pasaulio kūrimo procesas, kai reikia sukurti kažką ten, kur prieš tai buvo žodis, dar netapęs tekstu, arba beformis rankraštis. Tas knygos universumo kūrimas visuomet prasideda nuo koncepcijos, kuri išlieka per visą procesą, iki kol knyga parvažiuoja iš spaustuvės ir atsiduria skaitytojų rankose. Koncepcija persmelkia kiekvieną sudedamąjį knygos elementą – visuomet egzistuoja pagrindinė idėja, kuri tačiau niekada nebūna deklaratyvi. Toji idėja gali būti apie subjektyvią atmintį, kuri mums išduoda praeities įvykius fragmentais ir nuotrupomis, ir kuri A. Dautartaitės-Krutulės valia materialiu pavidalu pasireiškia „užrakintais“ knygų puslapiais (LDS dailininkų darbų albumas „Memorabilia“). Apie laiką, kuris atgyja knygoje, nes dizainerė gali nukelti skaitytoją į praeitį, parinkdama viduramžiško principo knygos įrišimą ir maketą (Johan Huizinga „Viduramžių ruduo“). Idėja gali atspindėti autoriaus kuklumą savo paties atžvilgiu, nekuriant viršelio apskritai, o pradedant poeziją ant paties viršelio (Mindaugo Nastaravičiaus eilėraščiai “Bendratis“), o gali sugroti duetu su autore, nugludinant ir nuskaidrinant koncepciją iki krištolo grynumo (Birutės Stulgaitės kūrinių katalogas „Gryna“). Ir dar daugybė kitų idėjų, kurių, kaip ir dizainerės apdovanojimų, trumpame tekste išvardinti nėra jokios galimybės, nes tuomet tai būtų nebe tekstas, o sąrašas. Yra daugybė būdų sukurti knygą tokią, kokios dar nebuvo, pabrėžiant teksto ir vaizdinio jos pavidalo vienovę ir išskirtinumą – ir Agnei Dautartaitei-Krutulei paklūsta visi šie būdai, o jei ne, ji juos išranda pati. Dizainerė savo idėją gina aršiai, nesileisdama į kompromisus nei su leidyklomis, nei su popieriaus gamintojais, nei su spaustuvėmis, ir visų pirma – su savimi pačia. Eksperimentai, ieškant reikiamo popieriaus, medžiagos ar metodo gali trukti beveik neribotą laiką – ima rodytis, kad gamintojų ir leidėjų kantrybė jau kabo ant plauko plonumo siūlelio ir tuoj truks. Tačiau tai visada apsimoka. Tie meniniai ieškojimai visuomet atneša neprilygstamą, Lietuvos, o dažnai ir tarptautiniuose knygų dizaino konkursuose premijuojamą rezultatą. Tačiau yra ir dar vienas dalykas – nors kiekvienas leidinys kuriamas taip, lyg būtų vienintelis, tačiau visi Agnės Dautartaitės darbai yra atpažįstami. Jie ypatingai preciziški, ypatingai konceptualūs, juos visus jungia tas žvilgsnio aštrumas ir noras padaryti kažką tokio, ko dar nebuvo. Nebūtinai kažką šokiruojančio, tai gali būti vos pastebimai kitoks popieriaus rupumas ar lygumas, šriftas, įrišimas ar išnašos. Tai visuomet bus kitoks požiūris, tačiau jis niekad nėra laužtas iš piršto tiesiog dėl noro pasirodyti. Šis kitoniškumas paremtas jau minėtais ieškojimais, tyrimais, eksperimentais, didžiule patirtimi ir menine praktika. Ir todėl kiekviena unikali knyga yra A. Dautartaitės-Krutulės meninio bagažo dalis, kurios neįmanoma nepastebėti. Dėl visų šių ypatybių menininkė sukaupė įspūdingą ne tik kūrinių, bet ir premijų bagažą: prestižiniai Red Dot ir ADC apdovanojimai 2019 m. už albumą „Memorabilia“ Berlyne ir Niujorke, meniškiausios knygos konkurso premijos 2013, 2016, 2017, 2018, 2019, 2020 m. Tačiau svarbu ir tai, jog A. Dautartaitė ne tik keičia Lietuvos knygos meno veidą savo darbais, bet ir platina kontekstą, įtraukdama Lietuvą į tarptautinio knygų dizaino žemėlapį, kasmet organizuodama knygos meno konferenciją „6pt“, taip suteikdama progą kolegoms ir visiems besidomintiems gyvai amatyti žymiausius dizaino ir tipografikos veidus. Žodžiu, ji menininkė, VDA Grafikos katedros dėstytoja, organizatorė, iniciatorė ir laureatė. Tačiau turbūt svarbiausia tai, kad tai žmogus, kuriam knyga yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Ir kuri visuomet pasiruošusi knygą išrasti ir sutverti iš naujo.
Dr. Jurgita Ludavičienė