Gyvename tokiu prieštaringu laikotarpiu, kuris ateityje istoriškai bus neužmirštas dėl savo suvaržymų, kurių metu auga kažkokios kitos sritys, kurios iki tol buvo prioritetų paraštėse. Žmonės sąmoningai renkasi, pvz žiūri žinias, ar kuria savo žinią pasauliui. Ji ir jos reikšmė priklauso nuo pačio žmogaus ypatybių, jo interesų, veiklos rato. Natūralu, kad tai palieka savo pėdsakus. Norisi atsigręžti į tai kas yra paprasta, bet nebanalu, o tikra ir aktualu. Atsiranda impulsas, tampa prasminga vertinti laikinas akimirkas, kurios gali daugiau ir nepasikartoti.
Kiekvieno žmogaus laiko pojūtis skirtingas, tačiau bet kokiu atveju jis paveikus – keičia ne tik žmonių suvokimą, papročius, bet ir daiktus. Seni rakandai, jų likučiai į šias drobes sugulė kaip iš vaikystės miražų ateinantys prisiminimai. Pasak, dailėtyrininkės Vaidilutės Brazauskaitės: ,,interjerai Antano Šerono paveiksluose – „įtraukiantys“, iškart sužavintys vidine, kiek apsiblaususia šviesa, kažkiek mintimis nukeliantys prie matytų prancūzų modernistų interjerinių etiudų… Tolimų langų šviesa, thonet stiliaus kėdės, pianinas ir kitos sustingusių laike interjerų detalės privertė gana nostalgiškai mėgautis ne tik fragmentaliomis, taikliomis kompozicijomis, bet ir spalviniais niuansais, potėpio tikslingumu bei grakštumu. Menininkui pavyko, naudojantis prigimtiniais tikro tapytojo sugebėjimais, užfiksuoti ne tik praeitimi dvelkiančius vaizdinius, nykstančią natūrą, bet ir juntamai įvesti į savo paveikslinę erdvę laiko dimensijos Pojūtį“. Dūlėjantys daiktai yra labai išraiškingi, kiekvienas turi individualią, nepakartojamą savo istoriją. Visi parodos darbai – ne tik daiktų, bet ir ritualų, kvapų, spalvų ir jausmų perteikimas kasdienybės vaizdiniais, o ši natiurmortiška kasdienybė ir kviečia stipriau išgyventi sustojusio laiko įspūdį, apskritai geriau pajausti kiekvienam savitą laiko ritmą. Kviečiant sugrįžti prie lietuviškosios kultūros bei kasdienybės tradicijų, vieno ar kito gyvenimo ištakų, keliamas ir lietuviškosios tapatybės klausimas.
Parodą remia Lietuvos kultūros taryba.
Comments