top of page
Ieškoti

Kviečiame apsilankyti Arūnės Tornau knygos „pabaiga yra pradžia“ pristatyme-parodoje


Rugpjūčio 24-31 dienomis galerijoje Arka bus eksponuojama Arūnės Tornau kūrybos paroda kartu su naujai išleistu leidiniu „pabaiga yra pradžia“, o parodos uždarymo metu, 31 dieną, 18 val., vyks susitikimas su knygos sudarytoja, tekstų autorėmės bei pačia menininke.


Knyga ne tik pristato aktyvios lietuvių menininkės kūrybą, apimančią tapybą, instaliacijas ir objektų meną, peržvelgiant jos ankstyviausius darbus nuo 1979 metų iki kūrinių sukurtų projekto metu, bet ir pateikia penkių menotyrininkių - Aistės Kisarauskaitės, Monikos Krikštopaitytės, Evelinos Januškaitės, Rūtos Spelskytės, Kristinos Stančienės autorinius tekstus, reflektuojančius asmeninį santykį su Aranės Tornau kūryba ir jos temomis. Knyga „pabaiga yra pradžia" sieka naujai pažvelgti j menininkų albumų sudarymą, nukrypstant nuo dokumentacinio pobūdžio leidybos krypties ir artėjant link literatūrinio pasakojimo, besiremiančio vizualia medžiaga. Konceptualus knygos sudarymas, atsisakant puslapiu numeracijos, kuriant galimybes skaityti knygą iš įvairiu pusių (taip panaikinant pradžios ir pabaigos sąvokas) bei tekstų turinio suasmeninimas, siekiant perteikti menininko kūrybą impresionistiniu žvilgsniu, papildys Lietuvos meno knygu tradicijas naujais vėjais ir supažindins ateities skaitytojus, menotyrininkus ir dizainerius su kitokio pobūdžio leidyba.


Arūnė Tornau gimė 1956 m. Vilniuje. 1979 m. baigė Vilniaus dailės institute architektūrą, todėl nuo pat pradžių buvo per daug kitokia – atėjusi iš architektūros, moteris, svajojanti patekti į aukščiausią kastą – būti tapytoja. Sovietmečiu aukščiausia dailės šaka laikyta tapyba (ir skulptūra, kaip žinia) buvo negailestinga neturintiems šios meno rūšies diplomo, negailestinga ir moterims. Ačiū Dievui, dailės istorija pilna menininkių, atlaikiusių tokį spaudimą.


Menininkės kūrybą galima skirti į dvi dalis – tapyba ir objektai. Tačiau visi jie nenuilstamai atspindi tylius entropijos procesus. Metalą ėdančios rūdys, yrančios gamtos struktūros, rudenį nykstanti augalija įsitvirtina menininkės vaizdinijoje, o po dažų sluoksniu slepiasi senos medžiagos, dažnai taip pat jau laiko pagraužtos staltiesės, užuolaidos, paklodės ir kiti audiniai, kantriai vaidinantys tapybinės drobės vaidmenį, dažnai lemiantys ir pačią tapybą savo faktūromis, vietomis išlįsdami iš jos ar demonstruodami siūles.

Commentaires


bottom of page