Alberta Vengrytė: Pradėti mūsų pokalbį norėčiau įžangine refleksija. Knygoje „Būti dalimi. Dalyvavimas ir bendradarbiavimas Lietuvos šiuolaikiniame mene“ (VDA leidykla, 2021) menotyrininkė dr. Lina Michelkevičė aptaria situacijas, kai dalyvaujamuosiuose (participatory) meno projektuose žmogiškąja medžiaga gali būti ne tik žiūrovai ar kiti menininko pakviesti dalyviai, bet ir patys menininkai. Knygoje teigiama, kad menininkas tokiuose projektuose dalyvauja su visu simboliniu krūviu: „kaip visuomenės veikėjas, kultūros reprezentantas, tam tikro vaizdinio ar socialinio statuso įkūnytojas“, o dalyvavimo strategijos čia „išryškina ar išpina socialinių santykių tinklą, formuojantį tokią simbolinę menininko figūrą“.
Viešas kvietimas dalyvauti LDS organizuojamoje kvadrienalėje LTQ23‘ visų pirma tapo kvietimu įsivardinti, apmąstyti ir konceptualiai pristatyti vidinių organizacijos bendruomenių menines iniciatyvas – apžvelgti, pasak kvadrienalės Vilniaus skyriaus ekspozicijos kuratorės Aistės Kisarauskaitės, „koks menas gimsta iš tarpusavio bendravimo, kokios yra menininkų grupės ir kokie kiti aktualūs geraisiais bendradarbiavimais grįsti aspektai“. Tad, išeities tašku tampant bendruomenių dalyvavimui, ar galėtumėte plačiau papasakoti apie Skulptūros ir vitražo centro menininkų bendruomenę? Kas jai priklauso? Apie kokius „simbolinius kapitalus“ bei iniciatyvas sukasi šių kūrėjų, sudarančių LDS skulptorių ir vitražistų ekspoziciją, iniciatyvos? Galbūt esama „bendruomenių bendruomenėje“ - mikro kūrybinių tinklų?
Aušra Jasiukevičiūtė: Norėčiau pradėti iš anksčiau - kaip ateinama į bendruomenes?
Kiekvienas praktikuojantis kūrėjas susiduria su aibe problemų ir rūpesčių, pradedant buities, finansų, rutinos, kasdienybės, dirbtuvių klausimais ir baigiant kūrybiniais procesais, meniniais iššūkiais, vadybos, pasirodymo, dalyvavimo reikalais. Kai pradedi stokoti kūrybinių partnerių ir savosios brolijos, pradedi ieškoti tokių kaip tu – norisi padiskutuoti apie tuos pačius rūpesčius, viltis, svajones, meno klausimus ar viso meno lauko strategijas. Taip ir aš, pakviesta tuomečio LDS Vilniaus skulptorių sekcijos pirmininko Ryto Jono Belevičiaus, nutariau prisijungti prie skulptorių bendruomenės ir net turėjau garbės perimti pirmininkės vairą. Prieš ateidama į LDS, dirbau labai mažytėje studijytėje-dirbtuvytėje, o įstojusi gavau galimybę išsinuomoti dirbtuvę Skulptūros ir vitražo centre, kur galiu dirbti su didelėmis skulptūromis ir dalyvauti ten reziduojančios bendruomenės gyvenime.
Skulptūros ir vitražo centro bendruomenė labai stipri, vientisa, draugiška, netgi pasakyčiau pati tikriausia brolija. Kadangi esu multidisciplininė (LDS nario Domo Ignatavičiaus terminas, kuris puikiai apibrėžia tokius veikėjus kaip aš) kūrėja, gerai žinau, kad skulptūriniai procesai skiriasi nuo grafikos ar tapybos procesų. Grafikai ar tapybai reikia individualaus darbo, galima dirbti ir buto kambaryje, o štai skulptūrai reikia technologinių procesų išmanymo, jėgos, žinių, kaip ką pakelti, pastumti, nuvežti, ir čia labai reikia talkininkų, kuriais ir tampa brolijos nariai. Visada turiu kieno paklausti, kaip išspręsti kažkokį techninį, inžinerinį reikalą, paprašyti talkos, kai reikia nunešti, pakelti didelių svorių darbus ar kai jau savos akys nebemato plastinių, kūrybinių, vizualinių kūrinio išraiškos pusių; turiu kolegialų ekspertų-patarėjų ratą, kurie, metę savo darbus, visada ateina į pagalbą. Labai vertinu jų visų kritiką ir palaikymą, tada gerai žinau, kaip veikti toliau.
Mūsų bendruomenė daugiausia sudaryta iš įvairių kartų kūrėjų skulptorių, monumentalistų, dar turimų akmens meistrų (pastaruosius ypač branginame, nes jie „nykstanti rūšis“, tačiau yra geriausi akmenskaldžiai specialistai iš kurių mokosi visi jaunesni skulptoriai), šiuolaikinių menininkų siaurąja prasme (visi mes šiuolaikiniai, nors ir skirstomės pagal profesijas, bet yra konceptualistai, tarpdisciplininkai, kurie vertinami kaip šiuolaikiškesni...). Aktyvūs mūsų bendruomenės nariai taip pat ir ne menininkai, o mūsų nuomos partneriai, pavyzdžiui „Mesta“ įmonės direktorius ir savininkas Mindaugas Diglys, kuris mūsų festivaliams visada padeda ieškoti muzikos grupių (berods, praeityje buvęs muzikinių renginių vadybininkas), savanoriauja talkose, dalyvauja iniciatyvose ir padeda kolegoms įgyvendinti ne vieną skulptūrų sumanymą.
Taigi, sakyčiau, kad mes vieni kitus laviname labai įvairiais aspektais – mūsų nuomininkai verslininkai moko mus elementarių verslo vadybos dalykų, o mes juos – kultūros, kūrybos procesų, meno atsiradimo žinių. Sakyčiau, tai - labai gera idėjos ir materijos simbiozė, be kurios joks skulptūros menas - neįmanomas.
Skulptoriai ir monumentalistai be bendruomenės būtų silpnesni, nes patys sau, po vieną, kūryboje yra apriboti, o kai matai savo brolius kuriančius, sprendžiančius meninius, kūrybinius, žemiškus klausimus – įsikvepi, gali imtis labai rimtų iššūkių; savitarpio pagalba visada bus. Kad mūsų bendruomenė labai gyvybinga rodo ir tas faktas, kad vis daugiau jaunimo jungiasi prie mūsų. Ypač jaunieji skulptoriai ir tie, kuriems „niežti nagai“ meistrauti, dalyvauti projektuose ir aktyvinti savo kūrybinį kelią. Beje, čia ne vienas randa ir užsakymus, užsakovus, kurie jau žino, kur rasti skulptorius, kai jų reikia, ir gali padėti finansiškai įsitvirtinti, nes visi genialūs sumanymai bendruomenės nariams kainuoja.
Apie mikro kūrybinius tinklus galėčiau pasakyti taip - mūsų jaunimas dirba su įvairių sričių skulptūra – nuo objekto, abstrakčiosios, šiuolaikinės-konceptualiosios iki geros figūratyvinės skulptūros. Maža to, jie ne tik aktyvūs meno lauko dalyviai, bet ir, pavyzdžiui, geri muzikos kūrėjai ir atlikėjai - grupė „Mielos merginos“ (Tauras Kensminas groja gitara, o Mykolas Sauka muša būgnus) mūsų festivalius, vakarėlius papildo smagia roko muzika.
„Akmenistai“- tai tie, kurie kala skulptūras Akmenyne ir daugiausiai laiko praleidžia lauke, „pliaže, poligone“ (taip vadiname todėl, kad ant žemės nugula daug kvarcinio smėlio ir akmens dulkių). Vasaromis ten tikras pliažas, ir skulptoriai, kurie retai turi atostogų, dirba savoje „Palangoje“. Jie šiek tiek kitokie, kitaip kuriantys menininkai. Vyresnieji ir vyriausieji, kartu su jaunaisiais, vieni kitus moko akmens kalimo ir apdirbimo paslapčių, o akmens skulptūros sprendžia jau visai kitas menines užduotis dėl nemenko medžiagos pasipriešinimo. Tokie kūriniai gimsta daug lėčiau, jiems reikia didelės kantrybės ir ištvermės. Skulptūros daug monumentalesnės, o „akmenistai“ tampa vienu geru kumščiu. Čia ir grilio malonumai, ir kultūrinio strategavimo pokalbiai, o visos tos kompanijos siela yra mūsų valdybos pirmininkas Kęstutis Musteikis. Kartu su meistrais, kuriuos samdome dideliems užsakomiesiems darbams, montavimams, ši bendruomenė bendruomenėje kuria senovinės genties įspūdį. Ši kompanija tiesiog labai unikali, nepelnytai nuvertinama, tačiau visi, kurie atklysta į mūsų Akmenyną, išeina pasisėmę daug išminties, ir ne vienas nori kurti dokumentinį filmą apie specifinį akmentašių gyvenimą.
Monumentalistų profesine prasme turime nedaug, tačiau juos labai palaikome. Jų profesiniai kūrybiniai iššūkiai sprendžiami labiau individualiai, tačiau tarpusavio draugystė leidžia lavintis ir kartais inspiruoti vieniems kitų kūrybą.
Apibendrindama galiu teigti, kad mes aktyviai dalyvaujame ne tik LDS, kuri atstovauja mūsų interesus, veikloje, ne tik esame aktyvūs meno lauko dalyviai, tačiau ir stipri bendruomenė, kurios dėka buvo ir bus išsaugota pirminė Skulptūros ir vitražo centro paskirtis. Jei pasižiūrėtume atidžiau, LDS turi unikalią vietą ir unikalią bendruomenę, kurios dėka galima kurti meną, mokslą vien iš to, kaip ji gyvena; jos dėka galima kurti meno festivalius, mokyti ir mokytis skulptūros, o taip pat turėti tikrą bičiulių broliją, kurios dėka galima augti kaip kūrėjui ir asmenybei.
Alberta Vengrytė: Kvadrienalės parodos tam tikra prasme institucionalizuos juose prisistatančias bendruomenes kaip legitimias, vidiniais kūrybiniais saitais saistomas kūrėjų grupes, tam tikra prasme atsisakant menininko individualumo. Kita vertus šie pri(si)statymai taip pat taps bendresnio Lietuvos šiuolaikinio meno parodų diskurso dalimi – įeis į ją tiek kaip LDS vidinių socialinių saitų „paviešinimas“, tiek kaip prisistatymas kitoms, įvairių meno institucijų viduje, prieigose bei paraštėse susiformavusioms ir nuolat besikuriančioms bendruomenėms. Koks vaidmuo šiame procese tenka kuratoriams? Esate bendruomenių atstovai? Delegatai? Lyderiai? O galbūt Jūsų kuruojamos grupės patiki Jums savotiško mentoriaus, įgalinančio ir įgyvendinančio jų institucionalizavimą, rolę?
Aušra Jasiukevičiūtė: Kuratoriai - žmonės, turintys galią atskleisti bendruomenės ar individualių kūrėjų darbo ir gyvenimo vaizdo briaunas. Kuratorius žino, ką ir kaip nori pristatyti, kokias puses parodyti, o kokias nutylėti. Bendruomenės - kaip deimantai; kai kurios plokštumos spindi, o kai kurios aptemusios. Kuratorius, kuris yra savo bendruomenės atstovas, delegatas ir mentorius vienu metu, gali suformuoti tą žinutę, kurią reikėtų pasiųsti pasauliui, nes būtent jis, būdamas savo bendruomenės nariu, geriausiai žino stipriąsias ir silpnąsias jos puses. Kadangi man teko pabūti ir lydere, norėčiau parodyti, kokios galimybės slypi mūsų bendruomenės kaip visumos pajėgume. Procesai, kurie vyksta drauge kuriant, būnant šalia ir stebint vyksmą, dažnai būna nematomi atėjus į galeriją ir lankant kokią nors narių kūrybos parodą. Man įdomesnis klausimas, kiek reikia aukoti menininko individualumą vardan bendruomenės pajėgumo, nes dažniausiai mes kuriame vienatvėje, bet dalinamės patyrimais jau bendruomenėse. Be savo bendruomenės pritarimo nesiimčiau kuravimo, tai būtų bergždžias reikalas, tačiau, būdama bendruomenės entuziaste ir dalyve, galiu parodyti, kad skulptoriai kuria, susiduria su tam tikra specifika ir, galbūt, mano dalyvavimo dėka žmonėms bus lengviau suprasti, kaip atsiranda skulptūros objektai, su kokiais iššūkiais susiduria šiuolaikiniai skulptoriai. Bendruomenės institucionalizavimas mums nėra labai svarbus, nes mus vienija bičiulystė, o šioji kuria prielaidas daryti sprendimus ir didinti įtaką, kuri yra būtina, norint išlikti... Visa LDS struktūra jau savaime sudaryta iš oficialių sekcijų ir bendruomenių - Skulptūros ir vitražo centro bendruomenė platesnė ir įvairesnė, o tai parodyti ir bus mano kaip mentorės užduotis.
Alberta Vengrytė: Esate ilgametė LDS bendradarbė, stebėjote bei kūrėte institucijos vykdomus projektus, parodas, kultūros politikos formavimo iniciatyvas. Ar jaučiatės priklausanti kokiai nors vidinei Lietuvos dailininkų sąjungos bendruomenei? Organizacija turi daugiau nei 1500 narių visoje Lietuvoje – galbūt tiesiog esame viena milžiniška bendruomenė? Kaip manote, koks yra LDS narių priklausymo sąjungai bendravardiklis? Kaip jis keitėsi bėgant laikui?
Aušra Jasiukevičiūtė: Daugiausiai mano veiklų susiję su skulptorių bendruomene, todėl ji - arčiausiai mano širdies. Skulptorių rūpesčiai, kūrybinės intencijos man yra artimiausios ir suprantamiausios. Tačiau, plačiąja prasme, gebu aprėpti visą kūrėjų bendruomenę. Kūrėjai turi kitokį buvimo pasaulyje būdą, nei dauguma žmonių, ir tokiu būdu mes vienijamės į kūrėjų broliją. Nors kuriame vienumoje, vis tik mums reikia ir savos „gaujos“, kurios nariai suprastų, patartų, padėtų socializuotis - būtent socializacija mums yra sunkiausia. Manau, nuo pačios pradžios, kai buvo steigiama Lietuvos dailininkų sąjunga (1935 m.), norėta turėti svertų derybose su politikais, verslininkais, siekiant prisidėti prie valstybės kūrimo; vėliau (sovietmečiu) tas poreikis kurti valstybę buvo nukreiptas į reglamentuotą ideologijos aptarnavimą ir tik nepriklausomos Lietuvos laikais pavirto į grynosios kūrybinės saviraiškos sklaidą. Vis tik, LDS nariams yra sunkiausia vieniems tvarkytis su vadyba, buitimi, socializacija ar išlikimu, ir mūsų susitelkimas į bendruomenę gali ir turi padėti spręsti šiuos iššūkius. Mano galva, taip pat ir sąjungos profsąjunginė funkcija yra būtina, nes mums reikia spręsti su socialine politika, apsauga susijusius rūpesčius. Aš pasirenku bendruomenę, kuri gerbia ir vertina mano kūrybą, supranta mano socialinius rūpesčius ir randa būdų, kaip įtraukti mane į visuomeninę veiklą, prisidėti prie įvairių klausimų sprendimų.
Alberta Vengrytė: Pasikalbėkime apie Skulptūros ir vitražo centre formuojamą LDS skulptorių ir vitražistų bendruomenės kūrinių parodą. Ar galėtumėte praskleisti jos organizavimo užkulisius? Kaip Skulptūros ir vitražo centro bendruomenei sekėsi suvokti save kaip tokią? Galbūt net įvyko skilimų ar persigrupavimų? Kas formavo parodos koncepciją?
Aušra Jasiukevičiūtė: Mūsų bendruomenė turės unikalią galimybę prisistatyti Meno festivaliu. Tai žymiai įspūdingiau, nei bet kokia paroda, nes bendruomenės nariai galės atverti savo studijas ir parodyti kūrinius kaip solo parodą, vieno kūrinio procese dar tik užgimstančius darbus. „Skulptūrų pievoje“ arba, kaip vadina mūsų svečiai, „Skulptūrų sode“ bus galima pamatyti laukui skirtus didesnių dydžių darbus. Jei viskas pavyks, gali būti, kad turėsime siurprizų ir iš vitražistų. Kaip žinia, jie daugiau interjerų menininkai, bet kartais pasvajoja apie kūrinių sukūrimą eksterjerui. Pasitikiu savo bičiuliais kolegomis, gerbiu jų kūrybą ir tikrai nuoširdžiai džiaugsiuosi visais siurprizais, kurių bus. Kvadrienalė ir Meno festivalis yra puiki galimybė pamatyti, ką iš tiesų kuria menininkai savo dirbtuvėse (kaip žinia, į parodas patenka atrinkti kūriniai). Čia bus galimybė diagnozuoti necenzūruotą realybę, bus galima susipažinti su skulptūriniais procesais ir menininkais iš arčiau. Dažniausiai studijas atveriame tik kartą per metus, per Meno festivalį, nes esame ganėtinai užimti žmonės.
Kitas festivalio džiaugsmas yra tai, kad bus rodomi edukaciniai skulptūros ir vitražo menui svarbūs procesai, vyks mokymai, diskusijos apie tokias vietas kaip Skulptūros ir vitražo centras. Mūsų bendruomenėje viskas priklauso nuo aktyvumo. Kas aktyvūs, tie ir dirba. Vyresnieji jau šiek tiek aprimę, „atidirbę“ visų labui, todėl kažkokių nesklandumų ar persigrupavimų dar nepastebėjau. Manau, kaip ir visose bendruomenėse, norisi visko daugiau, nei leidžia laikas ir galimybės. Todėl parodos koncepcija visiškai kitokia nei daugumos Kvadrienalės parodų. Nėra realu pristatyti specialiai Kvadrienalei sukurtus kūrinius, o štai pristatyti darbus, kurie saugomi savame „aukso fonde“- įmanoma. Tad, kai įvairių kartų autorių įvairių medžiagų skulptūros ir objektai atsiras greta vienas kito - pasimatys tikrasis bendruomenės kūrybinis gyvenimas ir kūrybiniai pajėgumai. Šiame kontekste, parodos koncepciją irgi kuria pati bendruomenė.
Alberta Vengrytė: Pabaigai ir apibendrinimui, sugrįžkime prie bendruomenės sampratos, o greičiau – sampratų. Kokie požymiai ar kriterijai Jums patiems leidžia suvokti bendruomenes kaip tokias? Turiu omenyje bendruomenę bendrąja [sic.] bei meno kūrybos prasme. Kaip kvadrienalės kuravimas keitė šį požiūrį?
Aušra Jasiukevičiūtė: Kalbant apie sampratas, matau, kad jas formuoja skirtingos mūsų specializacijos. Man labai įdomu stebėti, kaip esame prisirišę prie savo išmoktų programų, „suinstaliuotų“ į mus mokytojų, - autoritetų sampratų. Dažniausiai esame jų įkaitai, o ne kūrėjai, ir tik reta asmenybė, tai suprasdama, pradeda eiti savo laisvu keliu. Laimė, skulptoriai turi įvaldyti tiek daug įvairių procesų, kad yra nuolat mokomi materijos pasipriešinimo. Materija skulptorių visą laiką dresuoja, mažina jo egoizmą, o šis - mažiau reiškiasi bendrabūvyje su kitais. Pastebėjau, kad tie menininkai, kurie turi daug darbų ir praktikos, yra žymiai paslankesni ir bendruomeniškesni. Kaip jau minėjau, skulptoriai labiau reikalingi vieni kitiems, nei, pavyzdžiui, tapytojai. Todėl ir skulptorių, monumentalistų bendruomenės yra žymiai tvirtesnės. Kitas svarbus momentas, kuriuo aš ypač džiaugiuosi, yra tas, jog ir kūrybiniai, meniniai kriterijai mūsų tarpe yra žymiai demokratiškesni. Mes rečiau auklėjame vieni kitus, rečiau kišamės su savo kritika, o ir priimame ją kitaip, esame daug liberalesni kolegų „kūrybinėms nuodėmėms“. Gal todėl, kad žinome kūrybos kainą, o gal ir todėl, kad kiekvienas iš mūsų eina savus „kryžiaus kelius“. Mes retai žaidžiame, o tai ypač būdinga greitajam menui, nes mūsų žaidimai gali baigtis mirtimi.
Nesu naujokė kuravimo prasme, žinau savo bendruomenę ir kartais, susidūrusi su meninių procesų neišmanymu, siauresniu išsilavinimu, nemaloniai nustembu, kad LDS vidinės bendruomenės taip mažai viena apie kitą žino... Kvadrienalės idėja, visų pirma, turi edukuoti mus viduje, kad tapytojas bandytų suprasti, kaip mąsto grafikai ar vitražistai, su kokiomis užduotimis kasdienybės praktikoje susiduria skirtingų sričių ir profesijų kūrėjai. Ačiū dievams, kad mes dar turime profesinę ir kūrybinę įvairovę, su ja susidurti įdomiausia, ir, viliuosi, kad glaudesni ryšiai tarp skirtingų bendruomenių tik stiprės. Stebiu, kaip vienos bendruomenės byra, kitos jungiasi kaip atomai, o kitos jau gali išskirti ir branduolinę energiją. Matyt, kaip Visatoje, taip ir tarp žmonių: kaip radome, taip ir paliksim. Tik galbūt paliksim daugiau šviesos...
Interviu parengė šiuolaikinio meno istorikė, meno kritikė Alberta Vengrytė
Skulptorių ir vitražistų bendruomenės veikla bus pristatyta Skulptūros ir vitražo centre (S. Dariaus ir S. Girėno g. 25 Vilnius).