Kovo 2 d. 18 val. meno erdvėje „S■IN“ (Aušros al. 41, Šiauliai) atidaroma Vlado Balsio ir Eurikos Balsytės-Ojakoski paroda „Be užvadinimo“. Paroda veiks iki kovo 22 d.
Nors parodos „Be užvadinimo“ atidarymo vieta ir laikas jau yra žinomas, tačiau pati ji neturi įvardinto laiko. Čia eksponuojami kūriniai yra be pavadinimų ir neturi nei apibrėžtos pradžios, nei pabaigos. Parodoje neatrasite ir ją lydinčio aiškinamojo teksto. Iš pat pradžių žiūrovui gali pasirodyti, kad vieni kūriniai yra laisvai atrandami ranka - atidaromi ir uždaromi, kiti paslėpti, vos įžiūrimi ir balansuojantys ontologinių klausimų horizonte. Deja, čia nėra viskas taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tad nuo ko pradėti?
Parodos ekspozicija sudaryta iš dviejų dalių. Šviesioji parodos ekspozicijos dalis yra užpildyta kūriniais ir pristatoma meno erdvės „S-IN“ pirmame aukšte, kita parodos pusė yra paslėpta tamsiame galerijos rūsio kambaryje, paliekant žiūrovui galimybę paklaidžioti. Pasak autorių, ekspozicijoje svarbiausias yra ne pats kūrinys, ir ne sustingęs vaizdo pėdsakas, o tai kas slypi jame. Kūrinio matomumas nėra toks svarbus, nes kūryboje išlieka nuostaba, nepažinumas, susirūpinimas ir abejonė. Kurti ar nekurti, nieko nekeičia. Mąstyti – tai nereiškia viskam atrasti bendrą matą ir išorinius reiškinius priartinti prie žmogaus. Nėra vienos tiesos, nes kiekvienas daiktas ar reiškinys turi savo tiesą ir saugo jos pažinumą.
Šioje parodoje pristatoma fotografės Eurikos Balsytės-Ojakoski nuotraukų serija surinkta per pastaruosius dešimt metų. Autorė apjungia savo aistrą fotografijai su praeityje įgyta dailės ugdymo pedagogo patirtimi, ieškodama atsakymo į klausimą: kur dingsta laikas vis didesnį pagreitį įgaunančiame mūsų pasaulyje. Ji stebi ir stebisi aplinkos amžinu laikinumu, gamtos įvairove, pranokstančia žmogaus-vartotojo vaizduotę. Parodoje eksponuojama virš dvidešimt įvairaus formato uždengtų nuotraukų, pasakojančių apie niekam nežinomus gamtos pokalbius, akimirksnio tylos stoteles triukšmingos kasdienybės prailgusiose kelionėse. Žiūrovas, norėdamas jas pamatyti turės pats prisiliesti prie kūrinio ir savo ranka atverti uždangą. Pasak fotografės, šis veiksmas parodoje pažymi kasdienybės netikėtumo žavesį, akimirkų laikinumo ritualus ir retus susitikimus su gamtos nepažinumo grožiu - tai, ką mes turim ir nuolat prarandam. Nors šiuolaikinėmis priemonėmis įmanoma daug ką modifikuoti, pagražinti, imituoti, tačiau Eurikos akimirkų dienoraščio fiksacijos yra autentiškos. Tikrovė yra paprasta, kaip tyras šaltinio vanduo ar žemės kvapas po lietaus. Argi ne taip?
Architektas Vladas Balsys parodoje eksponuoja objektus-instaliacijas. Nematomumas, nyksmas, tuštuma, šviesa-tamsa, laikinumas – tai pagrindinės šio autoriaus kūrybos medžiagos, leidžiančios jam balansuoti tarp noro kurti paradoksus ir tiesiog galimybės nieko nekurti. Nematomi objektai parodoje yra tarsi užšaldyti laike – delsiantys ir laukiantys savo nuosavo šešėlio prisilietimo. Dabarties tuštumoje kūriniai eksponuojami lyg kažkada pradėti kurti, bet vis dar nebaigti, laisvai balansuojantys tarp būties ir nebūties pasirinkimo galimybės. Parodoje su vienų kūrinių fizine būtimi lankytojas susidurs tiesiogiai, tačiau kitų ekspozicijos kūrinių nepamatys. Vieni kūriniai žiūrovui bus prakalbinti tik ištiesus ranką, tuo tarpu kiti kūriniai galbūt išliks nematomi, nebylūs, nepažinti. Instaliacijų autorius teigia, kad keliaudami laike mes kartais priartėjame prie nežinomybės horizonto patys to nesuprasdami. Ten atrakinamos niekam nežinomos teritorijos ir išardomos kūrinių regimybės /Vladas Balsys/.