„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ proga galerijoje „Meno parkas“ pristatoma Brigitte March ICA (Štutgartas) sudaryta paroda, pristatanti jos pastarųjų 45-erių metų veiklos kryptį, kuri koncentruojasi į konceptualų ir medijos meną nuo praėjusio amžiaus 8-jo dešimtmečio vidurio. Ekspozicijoje tokių asmenybių kaip Myra Brooklyn, Ugo Dossi, Jean Le Gac, Morgan O'Hara, Antoni Muntadas, Patrick Raynaud, Daniel Schörnig, Timm Ulrichs ir Lawrence Weiner kūriniai. Parodos pavadinimas kyla iš ją pristatančios galerijos istorinių sąsajų su konceptualiuoju menu. Vizualiame mene, ypač postmodernioje eroje, menininkų darbuose dažni naujųjų medijų junginiai su tekstais ar fotografijomis. Kūryboje buvo ir tebėra akcentuojama žodis, kalba. „Atspindžių“ idėja parodos pavadinime dvejopa – nuoroda į pasaulį atspindinčias mintis – atminties atspindį ir veidrodį – skaidrų, kaip tuštuma ar mirtis.
Myra Brooklyn pristato tekstinę instaliaciją ant sienos „the earth wants to breathe“ (1983/2020) („Žemė nori kvėpuoti“). Kvėpavimas čia pabrėžiamas, kaip egzistentinės veiklos idėja – ir klimato kaitos kontekste, ir taikos vardan, ypač prisimenant tragiškus 2020-ųjų Niujorko įvykius susijusius su „Black Lives Matter“ judėjimu. Minties išraiška paprasta – ranka rašytas tekstas išdidinamas ant sienos. Reakcija į šį sakinį, be abejonės, visad tokia pat – Žemė nori kvėpuoti, nori išsaugoti gyvybę.
Ugo Dossi yra vienas iš labai svarbių galerijos menininkų, buvusių greta beveik nuo pat jos veiklos pradžios. Per judviejų draugystę, Brigitte March atrado ekspozicinę erdvę Lothringer Strasse – 13, Miunchene, kur savo pirmąjį projektą pristatė 1983-iaisiais, o 1986-aisiais surengė parodą „Prozess und Konstruktion“ („Procesas ir konstrukcija“) – didelės apimties parodą, kurioje jau dalyvavo svarbiausi to laikotarpio tarptautiniai autoriai. Nuo tada Štutgarto galerija ėmė nuolatos bendradarbiauti su Lawrence Weiner, Les Levine, Yutaka Matsuzawa ir Charles Gaines. Ugo Dossi šiai parodai pristato kūrinį iš serijos „Cosmos“ („Kosmosas“) (1981). Ši instaliacija su bumerangu sukurta 80-ųjų viduryje, siekiant pademonstruoti ženklų, vaizdinių ir simbolių universalumą. Autoriaus apmąstymus ir vizualizacijas įkvepia kosmologiniai reiškiniai ir energijų dažniai.
Jean Le Gac didelio formato kūriniai atlikti 4–5 dešimtmečio stiliumi jungia piešinį, tekstą ir fotografiją. Paveikslo scenoje – Bretanė, Atlanto vandenyno pakraštys. Atvaizduotas peizažas su uolomis – taip, kaip įprasta tapytojams. Akcentuojamas nuostabus arabiškas kaftanas, atkeliavęs iš kažkurio menininko sapno ar pasakojimo. Jean Le Gac istorijų protagonistas – tapytojas. Jis keliauja po pasaulį patirdamas daugiau ar mažiau pavojingų nuotykių. Šis fotografijos-teksto-tapybos darbas „La Promenade au Phare“ („Pasivaikščiojimas iki švyturio“) (2009) yra nuoroda į Virdžinijos Vulf romaną tuo pačiu pavadinimu – „Į švyturį“ (1927). Kūrinys koncentruojasi į filosofinę introspekciją, jo literatūrinė forma artima Džeimsui Džoisui ar Marseliui Prustui. Beveik visoje Jean Le Gac kūryboje literatūra užima reikšmingą vietą.
Morgan O'Hara akcijoje „Live-Transmission-Drawings“ („Gyvai-Transmisija-Piešiniai“) laikydama keletą pieštukų kairėje ir dešinėje rankoje fiksuoja savo judesius ant popieriaus. Paul Virilio apie šį jos darbą rašė, kad ji tarsi sensografas – paprasčiausiai piešdama ant popieriaus fiksuoja tai, kas neapčiuopiama. Užrašas apačioje – kartografinis žymuo – nurodo tikslią vyksmo lokaciją – kur ji piešė, tikslią datą ir valandą. Morgan O‘Hara yra pakviesta atlikti šį performansą parodos atidarymo metu – rugsėjo 16 d. 2022.
Kitas Morgan O‘Hara performansas – „Handwriting The Constitution“ (Nov. 2016) („Konstitutcijos perrašymas ranka“) yra socialinio pasipriešinimo meno projektas. Demokratinės konstitucijos perrašymo ranka idėja – švęsti ir atspindėti žmogaus teises, būti sąmoningam ir atstovauti bendroms visų teisėms. Žiūrovai bus kviečiami sudalyvauti šiame vyksme rugsėjo 17 d. (šeštadienį) 13–15 val. galerijoje „Meno parkas“.
Antoni Muntadas videokūrinys šešiuose monitoriuose pavadinimu „aller-retour“ (2017) buvo sukurtas Europos ir Viduržemio jūros civilizacijų muziejaus (MuCEM) atidarymo Marselyje proga 2013-aisiais. Pavadinimas žymi aktyvius miestų ir jų kultūros mainus aplink Viduržiemio jūrą. Muntadas filmavo jūrą Barselonoje – savo gimtajame mieste, Marselyje – kur įsikūrė MuCEM, Venecijoje, Graikijoje, Aleksandrijoje ir Tunise. Ekrane pasirodo ir išnyksta užrašai – lyg baltos putos ant vilnijančių bangų. Tai filosofinių, sociologinių ir politinių temų tekstai ir frazės viduržiemio jūros regiono kalbomis – ispanų, prancūzų, italų, graikų, arabų, hebrajų ir lotynų.
Patrick Raynaud kūrinys „Monet's Postcards“ („Mone atvirukai“) (1992) susideda iš 7 atvirukų dėklų su Claude Monet „Nymphéas“ („Nimfų“) fragmentais fotografinėse reprodukcijose. Vienas žinomiausių impresionistų pradėjo savo vandens lelijų seriją 1889-aisiais Giverny ir sukūrė apie 250 tapybos darbų. Patrick Raynaud interpretuodamas šį ciklą, šiame savo kūrinyje konceptualizuoja meno sklaidos problemą. Priešais instaliaciją – du prausimosi dubenys. Viename iš jų „Nymphéas“ – „Monet's Ponds“ („Mone tvenkiniai“) (1991), o antrajame – kūrinys iš serijos „Bathing Beauties“ („Besimaudančios gražuolės“) (1991) – diasec tipo nuotraukos instaliuotos dubenyse. Šie atvaizdai yra citatos iš reikšmingų tapybos istorijai šedevrų. Mėgiama Patrick Raynaud kūrinio forma – transportuojamoji vietos instaliacija, prancūziškai – „l'in- situ déménageable“. Jau nuo 1985-jų Patrick Raynaud naudojo didelio tūrio lagaminus skrydžiams ir transportavimo dėžes derindamas su diasec fotografija, apšviesta neonine lempa – kurdamas įvietintą skulptūrą su apšviesta fotografija.
Daniel Schörnig specifinės vietos instaliacija įrengta viršutiniame galerijos „Meno parkas“ aukšte vadinasi „Neue Informationen über eine gesuchte Person“ („Nauja informacija apie ieškomą asmenį“), 2022. Instaliacijoje po skaidria plėvele autorius išdėlioja 300 skirtingų kopijų, jos yra standartinio DIN formato (DIN – standartizuotas popieriaus dydis). Prislėgti joms panaudoja 50 raudonų plytų. Nukopijuoti atvaizdai nebeperskaitomi. Instaliacijos idėja remiasi Daniel Schörnig gimtosios Rytų Vokietijos 80–90-ųjų laikotarpiui būdingu (standartiniu) posakiu – „Die gesuchte Person irrt vermutlich orientierungslos umher“ („Tikėtina, kad ieškomas asmuo yra paklydęs ir vaikšto nesiorientuodamas“). Ši posakis buvo dažnai girdimas radioeteryje ir susijęs su pranešimais apie dingusius asmenis. Ši įvietinta instaliacija pirmą kartą buvo eksponuota 1995-aisiais instaliacijoje Grassi Muziejuje, Leipcige.
Timm Ulrichs kūrinys „image-magie“ (1961/2018) remiasi tekstu, sukurtu 1961-aisiais, 2018-aisiais autoriaus įkūnytu į naują vizualinę formą ir instaliuotu Brigitte March ICA. Kūrinį sudaro keturi balti kvadratai apibrėžti juoda lipnia plėvele. Kiekviename iš jų yra po žodį – pirmuose trijuose „image“ („atvaizdas“), o paskutiniajame, žvelgiant skaitymo kryptimi iš kairės į dešinę – žodžio „image“ anagrama – prancūziškai – „magie“ („magija“). Tekstas „image-magie“ pirmiausia buvo publikuotas Erich Gombringer knygoje „Concrete Poetry“ („Konkrečioji poezija“). Vizualinį eilėraščio pristatymą keturiuose kvadratuose įkvėpė kitas kūrinys – instaliacija „bild-Bild“ („atvaizdas-Atvaizdas“) (1966), esantis konceptualaus meno kolekcijoje ir nuolatinėje ekspozicijoje Štutgarto meno muziejuje.
Lawrence Weiner Studija parodai pasiūlė skulptūrą FLAGS FOLDED OUT OF SIGHT OF THE BARRICADE (2022). (VĖLIAVOS SULANKSTYTOS, BARIKADŲ NEMATYTI). Kūrinys buvo sumanytas Lawrence Weiner 1989-aisiais Brigitte March galerijoje vykusiai parodai, skirtai Prancūzijos revoliucijos 200 metų jubiliejui. Pirminis projektas iš 13 vėliavų vadinosi, FLAGS FOLDED OUT OF SIGHT OF THE BARRICADE 1789 (VĖLIAVOS SULANKSTYTOS, BARIKADŲ NEMATYTI 1789). (1989). Pirmoji skulptūros prezentacija įvyko 1989-aisiais ART Frankfurt meno mugėje.
Svarbu paminėti konceptualaus meno raidai reikšmingas parodas susijusias su Brigitte March galerijos veikla bei jos atstovaujamais menininkais. Lawrence Weiner buvo pristatytas legendinėje parodoje surengtoje šveicarų kuratoriaus Harald Szeemann (1933-2005) „Kai požiūris tampa forma“ („Wenn Attitüden Form werden“ (1969 03 22 – 1969 04 27, Berno parodų rūmai)). Ši žemės, minimalistinio bei konceptualiojo meno paroda turėjo kertinę reikšmę konceptualiajam menui. Ji įvyko praėjus vos keliems mėnesiams po reikšmingos Seth Siegelaub kuruotos parodos „January 5 – 31“, Niujorke, kurioje dalyvavo Robert Barry, Douglas Huebler, Joseph Kosuth ir Lawrence Weiner. Tai buvo svarbus įvykis konceptualaus meno sklaidai Europoje. O 1974-aisiais reikšmingą darbą atliko Günter Metken – Hamburgo Kunstverein (Menininkų asociacijoje) parodęs taip vadinamuosius „Spurensicherung“ menininkus, kurie nesudarė vientisos meninės krypties, bet buvo vienijami inovatyvių kūrybinių metodikų – dirbo su archyvais ir klasifikacijomis, botanikos bei šeimyniniais albumais, rėmėsi fikciniais tekstais, individualiomis istorijomis ar antropologų, archeologų ir architektų pasakojimais. Dalyvavo tokie menininkai kaip: Anne & Patrick Poirier, Jean le Gac, Paul-Armand Gette, Christian Boltanski, Annette Messager, Didier Bay, Nicolaus Lang, Claudio Costa. Autoriai turėjo skirtingas koncepcijas, bet juos vienijo panaši darbo metodika). Po kelerių metų buvo išleista ir knyga, dokumentuojanti šią parodą. Dar 1972-ųjų „documenta 5“ metu šveicarų kuratorius ir menotyrininkas Harald Szeemann juos įvardijo „individual mythologies” („individualiųjų mitologijų“) terminu. Šiose parodose buvo pakviestas dalyvauti ir Jean Le Gac.
Brigitte March yra dirbusi su Vincenzo Agnetti, Heidi Bucher, Myra Brooklyn, Siegfried Cremer, Gunther Demnig, Ugo Dossi, Torben Ebbesen, Gloria Friedmann, Charles Gaines, Alfred Görig, Richard Jackson, Concha Jerez/José Iges, Kazuo Katase, Joseph Kosuth, Attila Kovacs, Jean Le Gac, Les Levine, Yutaka Matsuzawa, Antoni Muntadas, Morgan O'Hara, Anne & Patrick Poirier, Patrick Raynaund, Ulrike Rosenbach, Daniel Schörnig, Margrete Soerensen, Timm Ulrichs, Friedrich Wessbecher, Claude Wall, Lawrence Weiner.
Comments