Search

Eglės Kuckaitės paroda „Palmės ir Rožės“


Palmės ir Rožės“ pasakoja apie Kūną ir jo Rūbus. Kūnas rengiasi Minčių Rūbais. Juk visa, ką matome - be Gamtos kūrinijos - gimė Žmogaus Mintyse. Kūnas su Mintimis apsigyveno šios Žemės Laike. Ir ėmė tverti matomus ir nematomus pavidalus. Daiktus. Kultūros reiškinius. Žemės namuose Žmogus sukūrė Žmogaus namus. Šalia Žemės Gamtos radosi Žmogaus gamta. Nors Žmogus tik maža Gamtos dalis. Visą tą laiką Žmogus kūrė jausdamas Jaudulį. Jaudulys kurstė ir vertė Kūną judėti. Kartais Jaudulį ištikdavo toks bedugnės Laikas. Ištikdavo Palaima arba Baimė. Kūną gelbėjo Baimė. Bet Minties Rūbui jos vertėjo vengti.


Adatų nėrinio konstrukcijoje galime numanyti Rūbo gimimą. Grafikos oforto technikos atspauduose Rožės žiedas simbolizuoja šventus Minties pavidalus. Jaudulį. Palmės tolių horizontuose slepiasi Žmogus.


Jaudulys. Toks akimirkos susiaurėjimas. Jaudulys minta emocijomis. Emocija pasirodo. Ir Jaudulys ją čiumpa. Ir įtempia į save lyg į kokį Visatos kanalą. Gali atsimerkti ar užsimerkti. Jei jau esi. Esi Jaudulyje. Taip save išgyvena visa, kas gyva. Jaudulys yra alsavimas. Judėjimas. Lytėjimas savimi. Todėl. Jaudulys – gamtos išpuoliai. Jaudulys – mito pasaulis. Jaudulys – religinis veiksmas. Jaudulys – kai filosofija glosto kultūrą.


Kai Jaudulys virsta Baime, tuomet emocijos pjausto pačios save. Kol netenka amo. Siūlau suptis. Suptis į save. Baimė bijo Nuogumo.


Nuogumas – Gamtos piešiniai. Mus kažkas nupiešė panašius vienas į kitą. Žmones. Mūsų kūnai – šventi. Mums davė kūną, kad švęstume. Apdainuotume save. Mums tenka nežinoti. Todėl kenčiame. Kūnai moka rodyti save kai kenčia. Žiūrėkime į juos mamos akimis.


Ten kur nėra Nuogumo. Tai daugiau pasąmonės vieta. Ši erdvė plinta ten, kur susitikimas palaimintas atsitiktinumo. Atsakymai ištinka nesusiliečiančiais, nieko bendro tarpusavyje neturinčiais vaizdais. Taikos ir išsigelbėjimo klijai žymi tylias salas jau nebematomuose visatos taškuose. Gamtos genetiniai virsmai pavaldūs tik sau. Iš mūsų lukšto dalelių kažkas sudėlioja mozaiką. Bet ten – belaikiame ėjime nereikia dairytis, ten pamirštame akis.


Plaukais išplaukia kas netelpa galvoje. Žodžiai radosi kartojantis gamtos judesiams. Gamta mokė žiūrėti. Peizažas mokė pasakoti. Sekti ir jungti vaizdinius. Atmintyje klojosi ir netilpo peizažai. Šį dangaus sklypą pirkau iš sielos skliauto. Perleido močiūtės sapnas. Eikite su protu po paranke. Emocijos, jausmai – svarbu. Ims juokas. Irgi gerai.


Eglė Kuckaitė