2022 m. mugėje „Arka“ pristato trijų autorių – Medos Norbutaitės, Eglės Einikytės-Narkevičienės ir Arturo Valiaugos – kūrinių ekspoziją. Ekspoziciją sudaro tapybos, fotografijos ir keramikos meno kūriniai, integraliai persipiantys į daugiareikšmį žmogaus vidinio ir išorinių pasaulių santykio apmąstymą.
Galerijos stendas - 3.33
Sociumo apraiškos perteikiamos Arturo Valiaugos kūriniuose iš ciklo „Japonijos dienos meniu“, kuriame – asmeninio kasdienybės potyrio Japonijoje atspindžiai. Pristatomos fotografijos – tai gamtos, veido ir patiekalo „peizažai“ bei už jų slypinti kasdienybė, nurodanti į japonų buitį ir tapatybės išskirtinumą. Pasak japonologų, estetinė peizažo samprata suformuota sintoizmo, yra tapusi veidrodišku aplinkos vaizdavimo principu ne kurti ką nors nauja, bet spontaniškai ir intuityviai atspindėti tai, kas regima ir girdima. Menininkas susikonstravo savadarbį kaleidoskopą: į japonišką „Pringles“ traškučių tūtą įstatė veidrodžius ir užmovė ant fotokameros objektyvo, kuris tapo jo europietiškos akies tęsiniu ir magiška optine sistema, neprognozuojamai atspindinčia aplinką. Į fragmentus suskaidytas fotografuojamos realybės atspindys neturi nei pradžios, nei pabaigos pabrėžia kasdienybės momentiškumą ir nepastovumą. „Japonijos dienos meniu“ – tai žmones, gamtovaizdį ir gastronomiją jungianti fotografija, kuri nėra tiesiog sustabdyta gyvenimo akimirka, o veikiau fragmentuotas socialinės tikrovės kaleidoskopo judesys.
Eglė Einikytė-Narkevičienė pristato naujausią kūrinių ciklą, kuriame – ryškiaspalvės abstrahuotos, tačiau dar vis užčiuopiamos žmogaus figūros, sprūstančios iš objektinio meno statikos ir dinamiškai ištįstančios erdvėje. Meistriškai įvaldžiusi keramikos kūrimo technologijas, menininkė kuria įstabiai plastiškas ir optiškai apgaulingas keramines skulptūras, kurios prieš žiūrovo akį atsiveria tarsi efemeriškas procesas ir kintančios būsenos fiksacija, nelyg lengvas aksomas užburiantis savo trapumu. Pat autorė teigia, jog tokias naujas kūrybos formas atrasti pastūmėjo visą žmoniją pakeitusi globali pandeminė būsena, leidusi permąstyti laiko trapumą ir efemeriškumą, išmokiusi stabtelėti, neskubėti, išjausti ir branginti dabarties akimirką. Tokiu būdu kūryboje radosi akimirkų ir judesio fiksavimas, atnešęs gana netikėtų ir neįprastų autorės kūrybai formų. Savo vizualine raiška kūriniai referuoja ir baroko prabangos įspūdį, prisipildo elementų, bylojančių apie situacijos trapumą ir pasimetimą. Menininkė siekė gan apčiuopiamoje keramikos medžiagoje perteikti kintančios dabarties virpėjimus, tarsi žiūrovas galėtų net pajusti srūvantį laiką. Šiuo būdu menininkė rado saviterapijos metodiką, leidžiančią sinchronizuotis su tuo, kas neišvengiama.
Meda Norbutaitė naujausiame cikle aktualizuoja vidinių būsenų ir vaikystės prisiminimų, traumų ir kiekviename mūsų gyvenančio vidinio vaiko santykį su aplinka. Kūriniuose dominuoja kiek sutirštinta to raiška, drobėse virstanti antropomorfiškais gyvūnais ar užsimaskavusių personų įvaizdžiais. Čia išskleidžiamas visas spektras būsenų – nuo kvailo užsispyrimo iki beprotiško kvailiojimo ar net fetišizavimo – įvairios iš pasąmonės ir ankstesnių patirčių kylančios, kartais nevaldomos, neretai slopinamos, sublimuojamos, visuomenės atstumiamos ar marginalizuojamos emocijos, kurias būdami sąmoningos asmenybės galime kontroliuoti, valdyti, nuslėpti. Šiame kūrybos tarpsnyje gimstantys darbai skiriasi nuo tapytojos vizitine kortele tapusio stiliaus, atsiranda gaivališkesnė, tarsi išskaidrinta, ažūriška tapymo maniera.
Visi trys pristatomi autoriai tyrinėja žmogaus prigimtį, vidines būsenas, patirtis, aplinkinio pasaulio įtaką asmens transformacijai ir skirtingomis raiškos priemonėmis sintetina tai vizualiais pavidalais.
Galerijos Arka informacija