Birželio 8-18 dienomis Čekijoje vyks didžiausios pasaulyje scenos dizaino ir architektūros bei performatyviųjų menų festivalis – 15-ji Prahos kvadrienalė (PQ23), kurios nacionalinių paviljonų kontekste Lietuvą atstovaus LDS galerijos „Arka“ organizuojamas projektas „Teatro navigacija: kas ten?“, kuriame pristatoma šešių scenografių – Sigitos Šimkūnaitės, Julijos Skuratovos, Neringos Keršulytės, Birutės Ukrinaitės, Barboros Šulniūtės ir Lauros Luišaitytės – kūrybos apžvalga, kuruojama menotyrininkės Raimondos Bitinaitės-Širvinskienės.
Birželio 8 d., ketvirtadienį, 17 val., Holešovická tržnice erdvių 13 salėje, 6 stende, vyks Lietuvos nacionalinio paviljono prisistatymo renginys, kuriame dalyvaus kūrybinė ir organizacinė komanda.
Dalis paviljono ekspozicijos Lietuvos žiūrovams jau pažįstama iš praėjusiais metais galerijoje „Arka“ vykusios scenografijos parodos, kuri buvo pasirengimo dalyvauti Prahos kvadrienalėje (PQ23) įžanga. Lietuvos nacionalinio paviljono sumanymas vystėsi atsispiriant nuo PQ23 pasiūlytos temos „Retas“ (angl. Rare), kuri siejama su pandemijos metu atsiradusiu pavojumi prarasti gyvą fizinį teatrą, kai jo praktika praretėjo ar dėl savo grupinių susibūrimų specifikos tapo komplikuota. Todėl paviljono ekspozicija referuoja besiformuojančią tradiciją spektaklius perkelti iš scenos į lauką, kur atviros performatyvios erdvės neriboja žiūrovų srauto, jų dalyvavimo spektaklyje, leidžia pasirinkti stebėjimo vietą, išlaikyti atstumą ir pažvelgti į pasakojimą per gamtos prizmę. Šios aplinkybės lėmė, kad gamtos motyvai ir mitologiniai siužetai tapo pagrindine parodos ašimi, siekiančia skleisti atvirą teatrą laisvai migruojančiame pasaulyje.
Svarstant nūdienos žmonijos ar tautos išlikimo klausimus, buvo atsigręžta į spektaklio Kuršių nerijoje „Laikas nė(e)rimui“ motyvą – archajinį baltų ženklą, simbolinę Pasaulio medžio, jungiančio Visatos dalis, formą – krikštą. Krikštas, kuris susiformavo iš pirmųjų baltų apeigų, turi ir kitų reikšmių: tai ir antkapinis paminklas, ir sakramentas nuplaunant nuodėmes, priimant naują tikėjimą. Plati simbolio reikšmė leidžia jungti laiko ir erdvės aspektus parodoje, sakralizuoja kūrybos procesą, atskleidžia pagarbą praeičiai, atminties reikšmę ateičiai ir grėsmių provokuojamą mirusio pasaulio ateities viziją. Pasitelkus pripažintus kūrėjus, architektus bei inžinierius, kuriama homogeninė scenografijos kompozicija, ženklinanti menininkų reakciją į grėsmingus dabarties įvykius. Lietuvos ekspozicijoje ateities teatras ir pasaulis pristatomas kaip atviras įvairioms kultūroms, idėjoms, kūrybos formoms, suartinantis skirtingus pasaulius, padedantis išsaugoti kūrybą ir žmogiškumą. Prasidėjęs tarsi pandemijos refleksija, šis sumanymas šiandienos fone atrodo kaip niekad aktualus.
Skulptūrinė krikštų kompozicija išplečiama pasitelkiant pastarųjų ketverių metų laikotarpiu atvirai erdvei sukurtų septynių spektaklių videodokumentacijas. Įrašuose žiūrovas gali stebėti skirtingų – Vilniaus mažojo, „Lėlės“, Klaipėdos muzikinio, Panevežio Juozo Miltinio ir Šeiko šokio – teatrų prisitaikymą prie naujų egzistencijos sąlygų, kurios kartu transformuoja ir scenos meno pratikas.
Architektūra: Sigita Šimkūnaitė.
Audiovizualiniai pristatymai: Agnė Marcinkevičiūtė, Vilmantas Žumbys, Martynas Norvaišas.
Dizainas: Hands on Press.
Vadyba: Evelina Januškaitė, Monika Valatkaitė, Rasa Kregždaitė.
Produkcija: MB „Set Factory“
Paviljoną remia: Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė
Partneriai: Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, Vilniaus teatras „Lėlė“, Šeiko šokio teatras, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras.
Comments