ATIDARYMAS GRUODŽIO 2 d. 18 val.
„Pataupyk ašaras rytojui, ateitis nematys šios dienos praeities”, – eilutės iš nūdienos populiaraus hito, transliuojamo per radiją.
Nuolatinė kaita ir virsmas, nepertraukiamas srautas vaizdų, faktų, įvykių, kurie nueina užmarštin, nusėda atminty ar talpinami muziejuose, kaip vertingi artefaktai žmonijai - tokia yra dabartis.
Muziejai – atminties, praeities faktų saugyklos. Visa Žemė – lyg didžiulis muziejus, apgaubtas kolektyvinės atminties. Kokią prasmę tai suteikia vienam individui?
Ar mus paliečia, sukrečia ši istorinių įvykių, meno kūrinių lavina? Kiek meno kūrinių talpina pasaulio muziejai? Kiek meno kūrinių saugoma muziejų fonduose, saugyklose, iš kurių prietemų, gal būt, jie niekada nebus iškelti į dienos šviesą?
Parodos, pristatančios 2017–2021 metais sukurtus darbus, žiūrovas atras drobėse ir gerai pažįstamus, dabartyje ir, deja, jau praeityje (Vilniaus Rožytė, buvo tapyta 2019–2020 m., dar jai vaikštant miesto gatvėmis) sutinkamus miesto autsaiderius. Kūriniai atsirado permąstant klasikinį meną ir jo reikšmę dabarties pasauliui.
Prof. Aušra Vaitkūnienė
Tapybos mitologija – taip būtų galima įvardinti ir apibrėžti naujausius, pastaruoju laiku Aušros Vaitkūnienės sukurtus darbus, atsidūrusius, deja, ne pastovioje, permanentinėje, o laikinoje „Pripučiamo meno muziejaus“ parodoje. Kita vertus, neverta pernelyg ir apgailestauti, nes visi pripučiami pripučiamo meno muziejai pasižymi viena bendra ir išorinių bei vidinių peripetijų nulemta savybe – laikinumu. Tad Aušra su šiais per penketą metų atsiradusiais darbais kalba ne tik apie romėnus ir Vincentą van Goghą, bet, visų pirma, apie Momento žavesį. „Sustok, Akimirka, žavinga!“, – spalvomis šaukia ir potėpiais skanduoja Tapytoja, fiksuodama, stabdydama pastarojo laiko akimirksnį, aktualiai įmuziejindama pačią tapybą. Tai veikia kaip išmani, interaktyvi muziejaus ekspozicija, sukurta tapybinėmis priemonėmis. A. Vaitkūnienė yra ekspresyviai konceptuali peizažistė. Kraštovaizdiška logika yra sukonstruoti net portretai (kaip, sakykime legendinės Roželės atvaizdai ar „Didžioji galva“) ar tartum interjero, natiurmorto žanrui atstovaujančios kompozicijos. Geografinės ir chronologinės ribos yra labai plačios – nuo lietuviškų pušynų iki Taičio džiunglių, nuo Baroko iki postimpresionizmo. Aušros peizažų logika pasižymi neįmanomybės pojūčiu, žvelgiant į juos galima pasijusti kaip niekada nesibaigiančiame sapne, – bandant surasti jo pabaigą (gal tai ir yra Momentas?), ištinka horizonto liniją ar vaivorykštę bandančio paliesti likimas – ranka lyg ir jau gali užčiuopti, tačiau objektas vėl pasislenka tolyn... Parodos architektūra yra sudaryta iš kelių fizinių būvių – autonomiškai egzistuojančių paveikslų ir instaliatyvios pripučiamo meno muziejaus palapinės.
Dr. Vidas Poškus
APIE AUTORĘ
Aušra Vaitkūnienė yra menininkė, kuratorė, pedagogė, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Tapybos katedros vedėja, profesorė.
Nors A. Vaitkūnienė pirmenybę teikia tapybai, ji sėkmingai dirba ir instaliacijų, objektų meno srityse.
Tapytojos kūrinių yra įsigiję: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, MO muziejus, galerija „Meno parkas“, Lippes kraštotyros institutas (Vokietija), privatūs asmenys Lietuvoje, užsienyje.
VDA parodų salės TITANIKAS
Dirbame II-VI, 12-18 val. | Maironio g. 3, Vilnius
muziejus@vda.lt | (8 5) 2100136