2022 03 01 - 03 29
Parodos atidarymas 2022 kovo 1 d. 18 val.
KITA SPALVA (The Colour out of Space)
Kalbėsiu apie neįmanomą spalvą. Toks fantazminis darinys yra neįsivaizduojamas. Tai vaizduotės ir sensorinio patyrimo riba.
Kodėl tokią puošnią hipotezę gretinu su Indros Marcinkevičienės kūryba? Eime į mąstymo eksperimentą!
Howardo Phillipo Lovecrafto paradoksalaus siaubo novelė The Colour out of Space (lietuviškai dažniausiai verčiama kaip Spalva iš kosmoso, nors tai anaiptol nėra tikslu), buvo parašyta 1927 metų kovą ir iki šiol laikoma geriausiu rašytojo kūriniu. Kalbėdamas apie ją Stevenas J. Mariconda taiko į pačią esmę: „svarbiausias yra inovatyvus šios novelės siaubo šaltinis – Spalva pati savaime“. Esame įpratę, jog pati spalva mums niekada nepasirodo tiesiogiai, vien tik aplinkiniais būdais. Ji neapčiuopiama, tęsia Mariconda.
Kas gi įvyktų, jei mus ištiktų toji Niekieno Spalva? T.y. Spalva, kuri nieko neužkloja, su niekuo nėra sulipusi kaip predikatas ir netgi nemedijuojama optikos, šviesos ir atmosferinės erdvės.
Ne, niekas, apart Lovecrafto neišdrįso mąstyti neįmanomos spalvos paieškų, kai tuo tarpu neįmanomos kalbos, ak, atleiskite, dirbtinės universalios kalbos paieškos buvo didysis europinės kultūros „hobis“.
Neįmanomos spalvos paieškos vs universalios kalbos paieškos. Per 2000 europinės kultūros metų sukurta apie 3000 tobulos bevertimės kalbos variantų, anot Umberto Eco. Pusantros tobulos kalbos per metus! „Pusė grūdelio per dieną“ – ak, kultūrinė vaizduotė žaidžia!
„Prie realybės fenomeno priartėjame tyrinėdami percepcines konstantas“, sako Maurice’as Merleau-Ponty. Įprasta laikyti spalvą viena iš tokių konstantų, kurios nejuda, o visa aplink jas šoka.
Tačiau yra dar ir egzistencijų (taip, daugiskaita) spalva – „mūsų spalvos patyrimas tam tikra prasme yra paveiktas viso gyvenimo vizualinių patirčių“, – taip mano Rossotti. Kitaip tariant, žmogaus atliepa į spalvą yra paveikta to, kuo esame per gyvenimą tapę ir kokios kultūros esame paveikti.
Aš sakau, jog juslės nėra universali žmogaus buvimo forma. Veikiau tai geba, galbūt lygiagreti kalbos gebai. Berlinas ir Kay dar 1969 metais atsekė, jog kultūrinį spalvos suvokimą kaupiančiai augina kalba – spalvos suvokimas kiekvienoje kalboje pereina septynias stadijas, kuriose vis daugėja spalvos sąvokų. Taigi regos juslė būna kaip buvusi, regima ir neregima tūno kaip tūnoję, ir tik kalba nurengia ir aprengia spalvomis.
Pastarąjį dešimtmetį vis daugiau skelbiama naujų tyrimų, liudijančių juslių plastiškumą, kurio ribos nėra universalios. Juslių artikuliacijos yra įdomūs civilizaciniai dariniai, žymintys sklidžią ir performatyvią žmogiškosios būties prigimtį. Galime susidurti su iš esmės skirtingu juslynu, visiškai kitomis juslių dominantėmis, ar netgi juslėmis, kurias įvardyti, įženklinti vakarietiškas žodynas neturi nei sąvokų, nei modelių. Kitos sensorinės civilizacijos vis dar tebelieka neatrastos.
Kitas visų pirma yra sensorinis Kitas.
O Kita spalva?
Indros spalvų autonomija, spalva redukuota iš daikto – daiktas žiūri į spalvą kaip į didelį Rojų, nebūtinai jam kada nors priklausysiantį.
Stipri Indros geba redukuoti spalvą iš daikto, daiktą palikdama kaip spalvos iškamšą. Daiktas – spalvos mumija? Kitai spalvai daiktas nereikalingas.
Indra redukuoja formas į griežtą parankią geometriją, tačiau jos spalvos – Euklido vujarizmas. Sinestezinė geismybė!
Spalva pati savaime žmogaus egzistencijai yra patiriama kaip radikaliausia transgresija.
‚It was a monstrous constellation of unnatural light, like a glutted swarm of corpse-fed fireflies dancing hellish sarabands over an accursed marsh...‘, mėgaujasi Kitos spalvos klaikumo estetiškumu Lovecraftas. Žvelgdami sinestezijos rakursu jame galime išvysti percepcinės agresijos siaubą. Percepcijos peržengimas yra ribinis egzistencijos faktas.
Tai dėl tos Kitos spalvos, kurios jausmą iš-griaudėja Indros kūriniai, jų pačių semantiką šį kartą paliksiu alsioje ramybėje. Nes fenomenas, kuriuo Indros kūryboje žaviuosi jau daugelį metų, yra percepcinės spalvų jėgos paribiai, kuriuose sėjama dionisiškoji sinestezijos ekstazė / lovekraštiškasis spalvos pačios savaime klaikas.
Descarte’as taip apibūdina nuostabos aistrą (l’admiration): „Nesvarbu, ar tai būtų pirmas susidūrimas su stebinančiu objektu ir mes spręstume jį esant nauju ar besiskiriančiu nuo to, ką žinojome anksčiau, ar tik manytume jį tokiu esant, mes nustembame ir apstulbstame. O kadangi tai nutinka dar iki to, kai sužinome, ar šis objektas yra mums naudingas ar ne, ima atrodyti, kad nuostaba yra pirmoji iš visų aistrų“. XX a. Philipas Fisheris, rašęs apie retų patyrimų estetiką sukūrė unikalų teorinį modelį kalbėti apie retus patyrimus. Tiek mūsų pačių kūnas, tiek lovecraftiškosios spalvos estetinė hipotezė yra retas, kasdienės tikrovės palubyje kabąs patyrimas. Juk rečiausias šioje kasdienėje tikrovėje ištinkantis patyrimas yra būtent susidūrimas su kita tikrove.
Juolab jei tai – Kita spalva.
Sidnėjaus universitete XXI a. pradžioje atlikti spalvų tyrimai pateikė egzotišką, kaip ir visas šio pa / ribinio žemyno mokslinis mąstymas, teoriją, jog spalvos yra absoliučiai autonominiai žmogaus kūno ištekliai, iš kurių semia įvairiausi sensoriniai-kultūriniai modeliai. Jei spalva tebūtų pagal Johną Locke tik antrinė daikto kokybė, tai tiek tos spalvos ir tebūtų. Mes net nežinome, kokia ji kabėtų, silpnai besilaikanti prikibusi prie daikto. Tačiau, kaip mano Sidnėjaus universiteto protai, spalva yra tik uždaro fiziologinio cirkuliacinio gyvybės rato išteklius. Tarkim, sinestezija griebia ir sviedžia į mus sensorinę ramybę sprogdinančias patirtis.
Indros darbų spalvos yra meniniai spalvos įkūnytumo ir autonomiškumo argumentai. Nes kūnas savyje turi siaubingas spalvas, autonomišką ir atsietą juslės Medūzą, kuri nuolat kelia siaubą, apstulbimą, sąmonės svaigulį kaip retas patyrimas (štai, užsispauskite užmerktą akį ir pažvelkite į violetinę arba žalią niekieno spalvą).
Štai todėl, ką dabar įrodo juslių antropologija, spalvos patyrimas senovės Graikijoje ar Romos imperijos laikais buvo visiškai kas kita nei nūdien – veikiau panašus į plėšrų sinestezinį visų juslių it arenos liūtų puolimą. Sensoriumas buvo draskomas fiziologiškai autonominės ir daugialypės spalvos – tad malonumai buvo galingesni, o perversijos pavojingesnės.
Vakarų civilizacija, įskaitant ir protestantiškuosius ar net sovietinius utopinius modelius, dresiravo spalvos patyrimą ryjantį sensoriumą, padarydama juos alkanais ir klusniais jutiminiais šešėliais. Bespalvė spalva yra nuolanki. Neįmanoma spalva – demoniška. Išlaisvinti spalvas iki sensorinės destruktyvios ribos – retas moderno ar postmoderno menininkas tai suvokė ar juolab išdrįso. Nes žmogus, net įžengdamas į neįmanomybės sritį, mąsto savo įmanomybės prielaidas ir ribas.
Pigmentai leidosi į žvėriškos spalvos gelmes, antai flamandų primityvistų, antai Jano Van Eycko, nuo kurio mėlynos ir raudonos Briugės muziejuje man gėlė ir pjaustė akis – aš pajutau juslės kaip tokios skausmą po civilizaciniu užmarinimu.
Taip, man gelia ir raižo akis nuo Indros darbų spalvų, nuosaikios sensorinės kultūros išnarinti regos receptoriai kaukia lyg juos laužytų ant kankinimų rato.
Nes tai yra kultūrinės ribos, prievarta įveržtos juslę, o juslė, spaudžiama sensorinio autonomiško branduolio kūno gilumoje ima plyšti ir sprogti, dar daugiau, tai ji pati nori plyšti ir sprogti, nes tai juk pirminė sensorinė duotis per ankštame kultūros dėkle.
Taip, mane domina percepcijos apklausimas, terasa kūno juslės paribyje, neįmanoma spalva esanti kultūrinės represijos įkalinta kūno požemiuose, receptorių tremtis, gilesnė už regimą ir neregimą šviesos spektrą.
Nes spalva yra savaime ir tik po užmerktais vokais, sapne, komoje, ekstazėje, mirtyje. T.y. ten, kur jau nebeveikia pragmatinis / kultūrinis / semantinis susitarimas vartoti ir varžyti spalvą.
Indros Madonos yra vizionierinės akies vivisekcijos, dramatiški okuliarcentrizmo (akies kultūrinės apoteozės) neiginiai, regos receptorių skrodimas a la mode Un chien Andalou.
Indros sukurti objektai pagarbina spalvą kaip ginklą, o ne kaip apyvoką. Tekstūros ir formos yra juslių įtvarai, Karlo Gustavo Jungo interpretuota auksinio tinklo meditacija į Budą Amitabą – kad ribinė sensorinė patirtis nesudužtų ir todėl ji sulaikoma tinklu – daiktai yra tik sensorikos tinklas, kad akis ir kūnas nesutrupėtų ištiktas savavalės spalvos.
Spalva nečionykštė, tai tik daiktas čionykštis, todėl štai todėl, tarp spalvos ir daikto visuose menuose yra nedermė, nesimetrija, nepusiausvira, nerimas, neigimas.
Richard Cytowic kalba apie sinesteziją kaip savaiminę (involuntary), pridėtinę (additional perception), galiausiai visoje jo žymiausioje XX a. sinestezijos teorijoje tvyro visaapimanti, bet dar neartikuliuota lovecraftiškoji nuojauta apie sinestezijos agresiją. T.y. sumišusių, sujungtų, persipynusių juslių agresiją – nes jos tarsi užpuola suvokiantįjį peržengdamos sąlygiškai kultūroje įtvirtintų juslių ribas. Lyg būtų Kita spalva. Socialinė sinestezijos legitimacija vis dar klupinėja, eliminuodama sinestetus ir sinestezinį patyrimą, nes šis yra nekontroliuojamas ir agresyvus – percepcinė menamos Kitos sensorikos grėsmė.
Nes tai, kas viršija žmogaus jusles, pojūčius, sensoriumą, percepciją etc. yra destruktyvu. Ontologiškai destruktyvu, kaip ir The Colour out of Space. Theodoras Adorno teigia, jog net grožio idėja neapima kažko aiškiai artikuliuoto, apibrėžto ir saugaus, bet veikiau išreiškia miglotą melancholišką ir nejaukų jausmą, kad gali egzistuoti alternatyva esamybei.
Antai renesanso spalvų simbolizmas spalvas skirsto pagal luomus, lytis ir socialines funkcijas – visuomenė spalvinama ją segreguojant. Štai purpurinę galį dėvėti tik karaliai ir vyskupai, šiukštu niekas kitas.
Todėl Indros Madonomis tarsi transponuojama vyriškoji galia valdyti materialųjį ir dvasinį pasaulius. Purpurinės degančios minkštos Madonos apverčia simbolinius socialinius santykius nuo dangaus iki žemės. Madona, kuri turi būti nuolankiai ir tauriai mėlyna, dabar yra valdingai ir karingai purpurinė ir raudona. Madona ima virsti indiškąja Durgha lygiai kaip chameleonas nusidažo purpuru tupėdamas ant rožės.
Indros spalvos, priskiriamos objektams, yra it hierofanijos, t.y. šventumo ir galios manifestacijos, dar daugiau, inversiški, visaip apversti įprastiniai jų santykiai. Iki juslių archeologijos atsiradimo praeitą dešimtmetį, stokotume sąvokų nusakyti toms keistoms transgresyvioms Indros darbų spalvoms. Iki sinestezijos tyrimų suklestėjimo nuo 1980 metų stokotume valios regėti per visus, lyg karveliai ant virbo suvertus pojūčius, ir taip regėdami valgyti ir gerti spalvą, valdyti ir paklusti spalvai ir galiausiai būti jos priversti ir sunaikinti.
Todėl, kai ėmiausi mąstyti apie Indros darbus, pirmas intuicijos gestas man nurodė į Lovecraftą, kurį skaičiau prieš keletą metų apsvaigusi nuo grėsmingos kitajusliškumo didybės. Pačia spalva peržengti spalvą, o štai formos tada primena tąją milžinišką vitriną viduramžių karių šarvų išrikiuotą Paryžiaus Musee de l'Armee – kevalų, kuriuose kovodami knežo kūnai ir paliko išnertą tuščią geležį, o juk ta geležis nešė / si purpurinę galią ir cinoberinę gyvybę. Tuščias šarvas šiurpiau už tuščią drabužį. Spalvos nukauti daiktai klaikesni už formos išnarintus daiktus. Žuvies spalva nenusiplauna nuo pirštų. Sąjungą daiktas-ir-spalva paversti į žaibus svaidančią dichotomiją daiktas-vs-spalva - tai yra žengti į vis dar nepažinią žmogaus sensorikos bedugnę.
Kita spalva - eksperimentas su patirtine tikrove - žmogaus būklės vadinamojo Archimedo taško iškėlimas už Žemės ribų, pasak Hanah Arendt. „Realybė yra ne kokia nors išskirtinė regimybė, išliekanti po visomis kitoms regimybėmis, tai santykių, kuriuos atitinka visos regimybės, karkasas“, sako Maurice Merleau-Ponty. Jis dar priduria, jog „spalva, dar prieš tapdama matoma, pasireiškia per tam tikros tik jai tinkamos ir tiksliai ją apibrėžiančios kūno laikysenos patyrimą“.
Indros darbai įkūnija kūną per / į spalvą.
Spalva yra anarchiška, nesvarbu, šventume ir pramagtizme ji būtų. McLachlanas teigia, jog spalva dizaino objektuose pasirodo ir patiriama kaip pavojinga. O juk Indra nuolat išlaisvina spalvos pavojų, kuris kyla iš jos kaip ribinės sensorinės patirties ir nevaldomo kūniškojo vidaus. Dar daugiau, antai Davidas Bacheloras tokią patirtį apibrėžia kaip chromofobiją, kaip Vakarų kultūros prietarą nuo spalvos besiginantį.
Tad mene, dizaine ir apskritai kultūrinėje veikmėje nūnai paplitęs stiprių spalvų vengimas ir santūrios paletės kaip skoningumo garbinimas iš tiesų yra atsargi, ant pirštų galiukų tipenanti nuoroda į pavojingąjį / gaivališkąjį / archainį, iš autonomiškos kūno tamsos kylantį, spalvos kaip grėsmės, geismo ir destrukcijos vitražą. O taip, kūno ir iš jo kylančios savavalės spalvos santykis yra Sainte Chapelle vidurdienis!
Indra atveria sinestezinę savaiminės autonomiškos spalvos agresiją ir šiąja apklausia daugybę kultūrinių patirčių ir simbolių. Sovietinių geltonų bananų patirtis yra spalvos, skonio, kvapo, temperatūros, taktilikos ir viso sensorinio empirėjaus manifestacija. André Bretonui irgi taip atrodė: „kiek akys aprėpia, visur kuriamas geismas“.
Spalva yra sinestezinio agresyvaus geismo preliudija. Kitajusliškumo siaubo uvertiūra. Bet kuriuo atveju, nepaisant dabartinių pašėlusiai intensyvių biologinių ir evoliucinių akies sampratų, santykis tarp smegenų ir vizualinio patyrimo vis dar lieka didžiąja dalimi nepažinus. Ir tai yra stambi kliūtis norint tirti įvairių laikų ir kultūrų žmogaus santykius su spalva ir šviesa. Lygiai kaip vis dar absoliučiai nepažini sinestezijos prigimtis: Jonathanas Cohenas nuogąstauja – „tai, kas yra sinestezija, žinoma menkai arba nežinoma iš viso“.
O juk Indros darbai yra retas sinestezinio meno atvejis.
Nes juk Indros spalvos yra Kitos spalvos paieškos.
Dr. Salomėja Jastrumskytė
Коментарі