Pristatymas vyks Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, gegužės 11 d., trečiadienį, 17.00 val.
Boleslovas Motuza (1910-1990) - pirmųjų Lietuvos dailininkų kartų, išugdytų Kauno meno mokyklos atstovas – tapytojas, akvarelistas, grafikas ir monumentalistas-mozaikininkas, palikęs šimtus darbų, kurie, retai kada iškeliami iš muziejų saugyklų. 10 metų kalėjęs Uchtos lageriuose jis ir ten sugebėjo kurti ir parsivežti netgi tapybos darbų. Apie savo gyvenimą, kūrybą, laikmetį, knygoje pasakoja pats dailininkas dienoraščio žodžiais, kurie sudaro didžiąją knygos dalį ir kūriniais, kurių čia reprodukuota per 150.
Knygą parengė Gediminas Motuza, apipavidalino Donaldas Andziulis, apžvalgą parašė dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė, išleido leidykla „Ex Arte“, spaudė spaustuvė „Kopa“, leidimą parėmė Lietuvos kultūros taryba.
Dailininkas Boleslovas Motuza-Matusevičius (1910-1990) menininkas, tapytojas, monumentalistas, Juozo Mikėno mokinys, 1935 m. baigęs Kauno meno mokyklą, kurią baigė kartu su Antanu Kuču, Veronika Šleivyte etc., dar mokslų pradžioje, 1932 m. pateko į pogrindinės, kairuoliškų politinių pažiūrų, asmenų veiklos įtaką, tais pačiais metais įstojo į LKP (Lietuvos komunistų partiją). Ketvirtajame dešimtmetyje Vakarų Europoje, taip pat ir Lietuvoje, tarp liberalių pažiūrų inteligentijos, menininkų bei studentų plito utopinės socialistinės “lygybės bei brolybės” idėjos. Į veiklą įsitraukė nemažai Lietuvos inteligentų bei menininkų. 1935 B.Motuza gavo iš pogrindinės LKP vadovybės, sekretoriato paliepimą, važiuoti į apmokymus Maskvoje. Į Maskvą, aišku reikėjo patekti nelegaliai, tad birželio 22 d. nepranešęs nei artimiesiems, nei draugams, nakti perėjo Lietuvos sieną, aišku iškart įtartas šnipinėjimu buvo Sovietų sąjungos tarnybų suimtas ir nuteistas, įkalintas Uchtos-Ižmos lageriuose, nuteistas trims metams, bet ten praleido net dešimt metų, nežmoniškom sąlygoms, sunkiai susižeidęs, sugebėjo išlikti ir net kurti: tapyti, rašyti eiles, rašyti “išgyvenimo dienoraštį. 1945 m. iš lagerio paleistas, tik 1946 grįžo į Lietuvą. Nors komunistinio pogrindžio draugai Lietuvoje tuo metu jau užėmė nemenkus postus ir turėjo valdžios palaikymą, jam, kaip menininkui teko ne tik “diskutuoti” su savo įsitikinimais, bet ir stengtis kažkaip išgyventi, išlikti menininku, dalyvauti tuometiniame labia angažuotame meniniame gyvenime.
Visos šios peripetijos ir asmeninės tragedijos puikiai atsispindi publikuojamame dienoraštyje ir labai išsamiuose menininko sūnaus, Gedimino Motuzos, komentaruose.
V.B.-L.
Pristatymo dalyviai:
Prof. Gediminas Motuza
Leidyklos “Ex Arte” direktorius ir knygos dizaineris Donaldas Andziulis
Dailėtyros konsultantė ir kūrybos apžvalginio skyriaus autorė Vaidilutė Brazauskaitė-L.
Prof. Arvydas Šaltenis
Prof. Viktorija Daujotytė (knygos recenzijos, publikuotos “Kultūros baruose autorė)
Lietuvos restauratorių asociacijos pirmininkas Aidonas Valkiūnas
Etc.