Search

„Laiptų galerijoje“ atidaryta Ievos Skauronės paroda „Nežinau kodėl„


2022 -01 -07 d. Šiaulių „Laiptų galerijoje“ atidaryta profesorės, VDA rektorės Ievos Skauronės paroda „Nežinau kodėl“, veiksianti iki mėnesio pabaigos.


Lietuvos kraštovaizdžiui būdingo spalvyno atgarsiai, ritminis, beveik grafiškas paveikslo struktūravimo metodas eksponuojamuose kūriniuose – tai Ievos Skauronės plastinės raiškos savastis, su retomis išimtimis charakterizuojanti beveik visą menininkės kūrybą. Turint omenyje neginčijamas kuriančiojo savasties ir esmingas jo asmens savitumo sąsajas, minėtųjų plastikos ypatumų priežastys natūraliai veda į dailininkės subjektyvumą, kurio esmės, net ir labai kūrėjui to geidaujant, niekaip negalima užtemdyti. Ne be priežasties yra sakoma, kad menininkas kūrinyje kalba ne tik apie jam rūpinčius dalykus, bet byloja ir pats apie save. Pažindama Ievą, drįstu teigti, kad ją apibūdina ne mažiau kaip trys talentai – kūrybinis, organizacinis ir pedagoginis. Be daugybės Ievos studentų, tą rodo ir „Laiptų“ galerijoje drauge su Skauronės paroda atidaryta Vilniaus žydų bendruomenės darbų ekspozicija ,,Aistra tapyti”, kurios autoriai yra gavę Ievos pamokų. Jei visų šių talentų nebūtų, vargu, ar Ievą žinotume ne tik kaip aktyviai praktikuojančią menininkę, nuolat matomą grupinėse ir personalinėse parodose, bet ir kaip gerą ir veiklią Įvietinto meno ir scenografijos katedros vedėją, 2019 m. šias pareigas iškeitusią į Vilnaius dailės akademijos rektorės pareigas. Anaiptol nesiekdama tiesmukos paralelės, manau, kad nuosekliai besireiškiantis Ievos gebėjimas aprėpti ir bendram darbui organizuoti didžiulį ambicingų menininkų ir studentų būrį, yra savitai vizualizuojamas jos kūriniuose ritmine paveikslų sandara, nepriklausomai nuo to, ką Ieva kūriniais liudija. Ritmas, kaip žinia, nėra visiškai tapatus ornamentui, mechaniškai kartojančiam motyvą. Nors ir pasižymėdamas periodiškumu, Ievos paveikslų erdvėje ritmas yra kupinas spalvinės potėpio trukmės, jo intensyvumo pertrūkių ir variacijų, akcentų kaitos, pripildytas spalvinės potėpių slinkties įvairumo. Nors menininkei nėra būdinga fovistinė spalvos ekspresija, galinti vienu ypu pergalėti bet kokias griūnančias ar augančias formas, spalvai Ieva yra labai jautri: koloritą ji įdarbina ne tiek betarpiškam savos emocijos perteikimui, kiek bendram kompozicijos sulygsvarinimui ir subalansavimui. Kita vertus, nors ir nesukurdama gylio iliuzijos, spalva vistik formuoja paveikslus vitalizuojančias erdvines paviršiaus faktūras. Kiekvienąsyk kūrybos eigoje unikaliai susiklostę vizualiai įkūnyti menininkės ir jos užkalbintos medžiagos dialogai nurodo į universalų nepastovios būties konceptą, kuris ir yra ne kas kitas, kaip santykis, ryšys, kreipinio intencionalumas ir jo pagava. Sykiu reikšdami ir tvarkos griūtį, ir nuolat besiformuojančias naujas tvarkos sistemas, paveikslai žiūrintįjį asocijuoja su karu ir agresija. Parodos pavadinimas „Nežinau kodėl“, pasak Ievos, kaip tik ir galėtų kelti klausimus apie grėsmingai pasaulyje augančią politinių konfliktų eskalaciją, prisimentat ir Lietuvos žydų tragedijas, kurių fundamentaliosios žmogiškos egzistencijos priežastys Ievai, kaip ir kitiems žmoniškumu tikintiems, yra nežinomos. Nepaisant neslepiamai sunkių paveikslų reikšmių, atsitokėti neleidžiančių didžiulių parodos kompozicijos formatų, kūriniuose kiekviena griūtis, visi bėgantys vertikalias brūkšnių kryptis persekiojantys aklini juodi tvinksniai, kaskart persigrupuoja į naujus tvarkos modelius. Ekspozicijos darbuose nėra jokio ontologinio nihilizmo – kiekviena jos paveikslų rimikos žlugtis yra estetiška, vadinasi – tonizuojanti ir teigianti. Friedrich‘as Nietzche turbūt pasakytų: bedievio pasaulio egzistavimas apskritai gali būti pateisinamas tik kaip estetinis fenomenas. Pridurti menkai ką tegalima. Nebent tai, kad atkerėto bedieviškumo pasaulyje, kalbant apie jo slėgį, fenomenalu likti tokiu estetišku, kaip Ieva.


Dr. Dalia Karatajienė


0 comments

Related Posts

See All