Juvelyrikos zonoje matysime profesionalių metalo menininkų, šios sąjungos narių, kūrinius. Gegužės 31 dieną 17 val. bus atidaryta žinomiausių lietuvių metalo menininkų Eglės Čėjauskaitės-Gintalės, Tado Deksnio, Marytės Dominaitės, Jurgitos Erminaitės-Šimkuvienės, Karinos Kazlauskaitės, Sandros Malaškevičiūtės, Laimos Kėrienės, Solveigos ir Alfredo Krivičių, Vitos Pukštaitės-Bružės, Birutos Stulgaitės, Sigito Virpilaičio, Kotrynos Vaitekūnaitės-Jonušienės ekspozicija pavadinimu „Regėti ir nešioti“. Tai reiškia, kad išvysime ir tokius kūrinius, kurie eksponuojami šiuolaikinio juvelyrikos meno parodose, ir papuošalus, kurie skirti nešioti bei dekoratyvinius dirbinius Šią vasarą Vilnių lankantiems svečiams „Regėti ir nešioti“ („See and Wear“) pristatys lietuvių metalo meną ir suteiks progą įsigyti unikalių kūrinių. Pirmoji Juvelyrikos zonoje surengta ekspozicija veiks iki rugpjūčio pabaigos, bet atidėlioti neverta – gal rasite kaip tik tai, ko norisi.
Plačiau:
Lietuvos dailininkų sąjungos galerijos Juvelyrikos zonoje įrengtose vitrinose žiūrovą pasitinka dvylikos įvairių kartų menininkų kūriniai, kurie bent iš dalies leidžia pažinti ilgą Lietuvos profesionalaus metalo meno laikotarpį. Dabartinė vyresnioji karta, kuri metalo meno studijas baigė Estijoje (Lietuvoje šios specialybės akademinių studijų dar nebuvo), XX a. devintuoju bei dešimtuoju dešimtmečiais suformavo mūsų juvelyrikos, metalo plastikos, emalio meno vaizdą. Sovietmečiu išvedusios lietuvių metalo meną į tarptautinę (ne vien Rytų bloko, bet ir Vakarų šalių) meno sceną, Birutos Stulgaitės braižas, kūrybos kelyje patyręs variacijų, visados išliko minimalistiškai išgrynintas. Kurianti papuošalus, daug dėmesio skyrusi gintarui, pastaruoju metu susitelkusi į metalo plastiką, žinomiausiems lietuvių menininkams skirtame fotoapybraižų cikle menininkė sakė: „Svarbu ne tik girdėti, matyti, bet ir mokėti atskirti, ar tai, ką nori padaryti, kyla iš tavo vidaus“.
Laimos Kėrienės, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto (šiame mieste veikusi aukštesnioji dailės mokykla, kurioje buvo metalo meno specialybė, 1998 m. tapo Vilniaus dailės akademijos padaliniu) profesorės kūriniams ir anksčiau ir dabar būdingas pozityvus, harmoningas pasaulėvaizdis. Papuošaluose ir mažojoje plastikoje dažni figūriniai motyvai, menininkė jautriai modeliuoja reljefą, naudoja liejimo techniką.
Marytė Dominaitė, Tarptautinių Vilniaus emalio meno bienalių organizatorė, yra atidi gyvenimo stebėtoja, savo meninius sumanymus įkūnijanti sodraus kolorito emalio plaketėse.
Emalio technikos virtuozas Tadas Deksnys varinių indų formas kalinėja rankomis ir 5 – 12 kartų dengia emalio sluoksniu, kol suformuoja reikiamą emalio storį ir norimą spalvą.
Postmodernizmo Lietuvos juvelyrikoje įtvirtintojo Sigito Virpilaičio kūryba jau tris dešimtmečius aukštai vertinama meno kritikų ir kolegų. Susitelkęs į juvelyrikos kūrinio santykių su žmogumi temą, menininkas perteikia ją išradingomis metaforomis. Pavyzdžiui, žiedas, tarpusavyje suspaudęs du pirštus, apriboja jų judrumą, taip pat ir kitas, su nepatogiai styrančiu smaigaliu – valdžios ir galios simboliu, kuomet žiedas pats valdo savininką, sukeldamas jam nepatogumų, betgi tikrovėje taip ir būna. Lakios vaizduotės padarinys yra objektas Kalėjimas laikrodžiui: jį įmanoma užsidėti ant rankos ir pažiūrėti į laikrodžio ciferblatą pro tam skirtas „dureles“, o gal ir tikėtis, kad įkalintas laikas nustos bėgęs.
Bendraautoriai Solveiga ir Alfredas Krivičiai mūsų meno scenoje reiškiasi kaip konceptualios juvelyrikos, kritikuojančios vartotojišką visuomenę, kūrėjai. Apie ciklo Votai segių seriją Game over, Barbie menininkai rašo: „Nagrinėdami vartotojišką visuomenę sukūrėme votus – homo consumer religijos padėkos ženklus. Votams pasirinkome kultinę lėlę Barbę. Procesas buvo įdomus, nes kaskart presuodami lėlės veidą, nežinojome kokia bus išraiška – liūdna, pikta, nustebusi ar linksma. Priėjome optimistinės išvados – jeigu Barbės veidui įmanoma suteikti žmogišką išraišką, žmogui tikrai nėra sunku neprarasti savojo veido!“
Viduriniosios, jau Lietuvoje studijavusios, šio amžiaus pirmojo dešimtmečio pradžioje įsiliejusios į meninį gyvenimą ir ligi šiol jame vyraujančios kartos menininkės Jurgitos Erminaitės-Šimkuvienės kūryba pasižymi nevienareikšmėmis įžvalgomis ir kultūrinėmis reminiscencijomis. Objekto Mana, kurį papildo žodinis komentaras „semiame dovanojamą mums Maną kiaurais šaukštais ir vėl alkstame“ tobulos tartum modernistinė skulptūra formos šaukštas ir dubuo, netaikant tiesmukos socialinės kritikos, skatina mąstyti apie žmonijos neatsakingumą, jai duotų gėrybių švaistymą.
Eglė Čėjauskaitė-Gintalė yra viena iš menininkų, nuolatos ir sėkmingai naudojančių gintarą (tapusią lietuvių tautiniu simboliu, dažną komerciniame papuošalų dizaine, bet ne visų menininkų kūrybinei savasčiai artimą medžiagą). Jos kūrinių lyriniuose naratyvuose – kuklios gintarinės pupos prabangioje paauksuotoje ankštyje, sprogstančių pumpurų gyvybingumas. Visų tautų etnokultūroje sutinkamas cikliško judėjimo vaizdinys, kurį menininkė vizualizavo vielos ratu, suskirstytu segmentais, iš kurių tik du paženklinti ryškiu koralu, o kitų „gyvenimo rato“ tarpsnių ženklai kasdieniškai nespalvingi.
Šiai kartai priklauso ir Vita Pukštaitė-Bružė, dažnai emalį naudojanti menininkė, kuri turi „absoliučią klausą“ spalvoms bei tekstūroms ir išmintingai žvelgia į mus supantį pasaulį. Serijos Pieva segėse vaistiniai augalai ir piktžolės atrodo tarsi augalų pasaulio karalienės. Plaketėje Kiškio ašarėlės greta trapių „ašarėlių“ žiedynų guli kiškis, bet ne įprastai, o ant nugaros, tai yra, besiilsinčio žmogaus arba antkapinės stelos poza. Ką gi, kiškiams leistina apsimesti.
Sandra Malaškevičiūtė nuo kūrybinio kelio pradžios pasirinko organinį stiklą – medžiagą, tinkamą siekiant išgauti norimas spalvas ir tūrines formas. Jungdama skaidrų, spindintį ir matinį organinį stiklą, menininkė kuria objektus ir papuošalus – žaismingus, nuotaikingus. Visa, kas juose iš pirmo žvilgsnio banaliai paprasta, toli gražu ne taip, ir man dingteli palyginimas su aukštosios mados tariamu paprastumu.
Karina Kazlauskaitė segėms naudoja turbūt kitų netaikomą organinę medžiagą – kiaulės šlapimo pūslę, kurią apdoroja autorine technika, pasigamina iš jos pergamentą ir derina jį su lakštiniu auksu bei sidabru. Iš pergamento, kurio paviršiuje matosi kiek makabriškas kraujagyslių raizginys, nelyginant iš popieriaus išlanksto seges – lėktuvėlius, papuošalų tvirtinimui prie rūbo naudoja magnetus, aptrauktus stručio oda. Menininkė rado savąjį tauriųjų bei esančių kultūros užribiuose medžiagų postmodernistinį lygiateisiškumo variantą.
Jaunosios kartos juvelyrė Kotryna Vaitekūnaitė-Jonušienė įsitraukė į juvelyrikos sąsają su kūnu diskursą ir kuria kūno formas harmoningai papildančius žiedus, auskarus, kaklo papuošalus.
Lietuvių metalo menas, kurį kuria kelios kartos, yra europinių meno procesų dalyvis. Be to, mano nuomone, lietuvių metalo (ir ne vien) mene regime neseniai nepriklausomomis tapusioms Rytų Europos šalims būdingą kultūrinio nuovargio nebuvimą. Tad visa, ką daro menininkas – ar jo kūriniai kalbėtų betarpiškomis intonacijomis ar ironiškai, – daroma atsakingai ir tikint savo veiklos prasmingumu. Visais laikais juvelyrika atlikdavo ir puošmenos ir bylojančio apie savininko socialinę padėtį bei skonį ženklo funkciją. Šiuolaikinė menininkų sukurta juvelyrika pasakoja apie daug ką pasaulyje, o kūrinio savininkas turėtų būti autoriaus bendramintis. Tuomet kūrinys perteiks ir jo pasaulėjautą, taps jo asmenybės ženklu, siųs žinią aplinkiniams ne įprasta kasdiene, bet subtilia meno kalba.
Dailėtyrininkė, dr. Pillė Veljataga