Search

Lietuvos scenografijos pristatymas rengiantis tarptautinei Prahos kvadrienalei


Spektaklis „Laikas nė(e)rimui“ nuotr. Šeiko šokio teatras „arch“

Spalio pradžioje LDS galerijoje „Arka“, kuri artimiausiems metams tampa šiuolaikinės Lietuvos teatro dailės ambasadore, duris atvers išskirtinė paroda - „Teatro navigacija: kas ten“, kurią remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga. Tai lyg magiška akutė pažvelgti į ateitį, kuriant 2023 m. vasarą tarptautiniame spektaklių dizaino, scenografijos ir teatro architektūros forume – Prahos kvadrienalėje (PQ23) - galerijos „Arka“ pristatomą Lietuvos scenografijos paviljoną. Menotyrininkės Raimondos Bitinaitės-Širvinskienės kuruojamoje prodoje – šešių scenografių – Sigitos Šimkūnaitės, Julijos Skuratovos, Neringos Keršulytės, Birutės Ukrinaitės, Barboros Šulniūtės ir Lauros Luišaitytės – kūrybos apžvalga.


1967 m. Kafkos mieste užgimęs tarptautinis scenografijos forumas vyksta kas ketverius metus ir tradiciškai suburia teatro profesionalus ir gerbėjus iš viso pasaulio. 10 dienų trunkantis festivalis pastarąjį kartą aplankytas daugiau nei 180 000 scenos menų entuziastų ir žiūrovų, o kitamet tikimasi sulaukti dar gausesnio būrio. Savo apimtimi, kokybe ir svarba PQ teatro pasaulyje nenusileidžia Venecijos bienalei vizualiųjų menų kontekste ir katalizuoja tinklaveiką, įvairias bendradarbystės formas, pristato scenos menų inovacijas. Renginys supažindina su šiuolaikinio teatro tendencijomis ir tradicijomis ir yra kone svarbiausia teatro kūrėjų susitikimų vieta ir jų kūrybos pristatymo platforma. PQ vyksta ne tik nacionalinių paviljonų paroda, bet ir įvairūs performansai, edukacijos, atviros diskusijos, kūrybinės dirbtuvės, viešos paskaitos, seminarai ir kt., kas suteikia galimybę kuo įvairiausiomis formomis viešinti ir atstovauti kiekvienos šalies scenos meną pasauliniu mastu.


Kitąmet jau 15-ąjį kartą vyksianti PQ, kaip įprasta tęstiniams didelio masto projektams, planuojama iš anksto ir yra orientuota į esamojo laikotarpio aktualijas. Todėl dar 2021 m. vasarą organizatoriai paskelbė projekto temą „Retas“ (angl. Rare), kuria siekta pabrėžti tuo metu pasaulį keitusią pandeminę situaciją ir dėl jos atsiradusį draudimą burtis uždarose erdvėse, fizinio artumo sociokultūrinėse plotmėse nyksmą, atsisakant tiesioginės teatro praktikos. Teatro patirtis tuomet turėjusi jei ne tapti reta ir ribota, tai bent jau keisti dar antikos laikais atsiradusį formatą. Apie tai, kaip temą atliepiančią Lietuvos nacionalinio paviljono idėją formavo mūsų šalies kūrybinė komanda, pasakoja meno vadovė, kuratorė Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė.


„Žvelgiant į šiandienos Lietuvos teatrą, pastebima, kad netradicinės performatyvių menų erdvės šalyje tampa dažnu reiškiniu, ypač pastaruoju metu, kai pandemijos laikotarpiu buvo surastas saugumas gamtoje, atgijo pačių krašto vertybės. Nors paroda „Teatro navigacija: kas ten“ apibendrina kolekcijoje pristatomų šešių menininkių reakciją į grėsmingus dabarties įvykius ir svarstymus apie nūdienos konfliktus, sukrėtimus, kurie sukėlė aktyvią migraciją, žmonijos ar tautos išlikimo klausimus, pagrindiniu ekspozicijos motyvu pasirinktas vieno Kuršių Nerijoje įvykusio spektaklio-kelionės „Laikas nė(e)rimui“ (dail. Sigita Šimkūnaitė) vizualinis motyvas – archainis baltų ženklas, simbolinė Pasaulio medžio, jungiančio Visatos visas dalis forma – Krikštas. Plati pastarojo objekto bei sąvokos reikšmė leidžia sujungti laiko ir erdvės aspektus parodoje, sakralizuoja kūrybos procesą, atskleidžia pagarbą praeičiai, atminties reikšmę ateičiai ir sukelia grėsmių provokuojamą mirusio pasaulio ateities viziją“.


Skulptūrinė krikštų kompozicija išplečiama pasitelkiant pastarųjų ketverių metų laikotarpiu atvirai erdvei sukurtų septynių spektaklių videodokumentacijas. Įrašuose žiūrovas gali stebėti skirtingų – Vilniaus mažojo, „Lėlės“, Klaipėdos muzikinio, Panevežio Juozo Miltinio ir Šeiko šokio – teatrų prisitaikymą prie naujų egzistencijos sąlygų, kurios kartu transformuoja ir scenos meno pratikas. Pasakodama apie parodos turinį R. Bitinaitė-Širvinskienė teigia, kad „ekspozicijoje pristatoma šešių Lietuvos teatro ir kino dailininkių, kurios savo produktyvumu ir pripažinimu, apdovanojimais tarptautiniuose ir Lietuvos teatrų festivaliuose aktyviai keičia vyriškos profesijos sampratą, kūryba. Projekte dalyvaujančios autorės siekia išsiaiškinti, kaip galima suartinti konfliktuojančius pasaulius. Savo tiesą jos teigia įtvirtindamos kūrybinę bendrystę tarpusavyje, ieškodamos kūrinio suartėjimo su žiūrovu ir atviro įsijungimo į šalia esančius pasaulius, neprarandant savojo“.


Nacionalinius paviljonus vienijanti PQ23 ekspozicija kitais metais bus įgyvendinta „Pražská Tržnice“ (Prahos turguje), kuris įsikūręs istorinėje buvusios miesto centrinės skerdyklos teritorijoje ant Vltavos upės kranto. Pandemijos laikotarpiu, kai muziejai, galerijos ir teatrai patyrė atskirtį nuo visuomenės, o pastaroji susidūrė su daugybe naujų virtualybės patirčių, menininkė ir kino kūrėja Tereza Stehlíková parengė PQ23 vietos dvasią (lot. Genius loci) nagrinėjantį esė. Daugiasluoksnę teritoriją autorė aprašo primindama jos istoriją:


„Skerdykla įkurta 1895 m., kai reikėjo centralizuoti vietą gyvuliams skersti ir mėsai perdirbti bei parduoti. Tuo metu tai buvo progresyvus ir ambicingas projektas, savotiškas miestas mieste, išsiplėtęs beveik 11 hektarų plote, su savo infrastruktūra. Teritorijoje buvo geležinkelis, kuriuo gyvulius veždavo iki pastatų komplekso, sudaryto iš tvartų, skerdyklų, mėsos perdirbimo salių, taip pat didžiulės šaldymo saugyklos su aušinimo sistema <...>. Kompleksas turėjo savo vandentiekį, nuotekų bei gaisrinę sistemą. Kadangi vieta buvo skirta ir verslo vystymui, komplekas apėmė ir mėsos aukcionų namus bei banką. <...> Komplekso pastatai buvo suprojektuoti art nouveau ir neorenesanso stiliumi – dominavo ryški raudonų plytų ir baltos spalvos paletė“.


Nuoroda apžvelgti, kur vyks PQ23 Pražská tržnice: https://www.youtube.com/watch?v=WmzcWjeiPOQ&ab_channel=PragueQuadrennial


Tęsdama teritorijos pristatymą, Stehlíková supažindina ir šiuolaikine jos istorija. Autorė rašo, kad plečiantis Prahos miestui skerdykla turėjo būti perkelta toliau ir 1983 m. ši vieta tapo vaisių ir daržovių, o 1990-siais - mišriu turgumi, kuriame pradėjo veikti negi techno klubas, pašto biuras ir būtiniausių prekių parduotuvės. Tačiau 2002 metais „Pražská Tržnice“ teritorija buvo apgadinta potvynių, kurių poveikio žymės ant daugelio pastatų matyti iki šiandien. Tai lėmė, kad dabar Prahos miestas nusprendė atnaujinti teritoriją ir paversti ją meno rajonu.


2022 m. gegužės mėnesį PQ23 organizatoriai projekto dalyvius iš viso pasaulio kvietė dalyvauti simpoziume, kuris tiesiogiai supažindino su būsima parodos vieta. Lietuvos nacionalinio paviljono architektė ir ekspozicijoje pristatomų scenografijos kūrinių autorė Sigita Šimkūnaitė pasakoja, kaip fizinis erdvės patyrimas paveikė ekspozicijos kūrimo ir formavimo sprendimus. „Po apsilankymo simpoziume tapo aišku, kad ekspozicija turėtų būti atvira ir demokratiška, ir kad labai svarbu kalbėti apie savo šalies autentiškumą – praeitį ir dabartį. Pagrindine ekspozicijos architektūros jungtimi tapo krikštai ir unikalus Lietuvos kraštovaizdis“.


Spalio 4 d., antradienį, 18 val., LDS galerija „Arka“ kviečia dalyvauti parodos „Teatro navigacija: kas ten“ atidarymo renginyje. Festivalio „Art After Hours“ programoje, spalio 7 d., penktadienį, 20 val., parodoje vyks ekskursija su ekspozicijoje pristatomais autoriais. Ekspozicija veiks iki lapkričio 5 d.


LDS galerija „Arka“ lankytojams atvira: II-V 12-19 val., VI 12-16 val. (Aušros Vartų g. 7, Vilnius).

Projekto rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga, muzikos klubas „Tamsta“, „Kalba plytos“.


Projekto partneriai: Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, Vilniaus teatras „Lėlė“, Šeiko šokio teatras, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, LRT.

0 comments