Gegužės 31 d., penktadienį, 17 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma jaunosios kartos tapytojos Mortos Difartaitės kūrybos paroda „Irisas“. Tai – baigiamųjų darbų parodų ciklo „Graduation Show“ dalis, bendradarbiaujant su Vilniaus dailės akademija.
Morta Difartaitė: „Mano pastarųjų poros metų kūryba turi aiškiai jaučiamą (dabartiniame kontekste – tai ypač jautri tema) sovietmečio kvapą. Pastarąjį čia galima suprasti kaip metaforą, o tie su geromis uoslėmis gal pajus jį sklindant iš kilimų, kuriuos tapydama kartais naudoju vietoje drobės. Sovietmetis – vienas iš, atrodo, sąlyginai seniai praėjusių laikotarpių, tačiau jo padariniai vis dar velkasi iš paskos artefaktų, landšafto, architektūros, interjero, žmonių sąmonės ir jų istorijų forma. Ši tema jau pakankamai išsamiai liesta ir nagrinėta vyresnių kartų menininkų, tačiau man įdomu, koks mano kartos, gimusios laisvoje šalyje, santykis su šia praėjusia epocha.
Tapydama telkiuosi vaizdus iš savo šeimos asmeninio archyvo nuotraukų, kurių dauguma – iš nebeegzistuojančio darželio „Pumpurėlis“ nebeegzistuojančiame mieste, pavadinimu Kapsukas. Žiūriu į tų nuotraukų personažus kaip į konkrečias asmenybes, spėliodama, apie ką jie galvoja, sutinku arba ginčijuosi su jais – dialogą išreiškiu drobės paviršiuje pasakodama istorijas, kurias dalinai sukuriu pati. Raudonai dažydama mielus darželinukų skruostus, galvoju apie šiuolaikines problemas ir aktualijas, taip pat siekiu aiškiau suvokti ir savo (laike ir vietoje apribotos kartos) psichologiją. Tokiu būdu archyvinių nuotraukų analizė susipina su mano pačios jausmais ir asmeniniais potyriais, kurie būdami ypatingai komplikuoti, tikiu, būdingi ne tik man, bet ir platesniam, jau laisvėje gimusių žmonių ratui.
Mano paveiksluose karts nuo karto sušmėžuoja trys juostelės. Turint omenyje, kad vaizdinė medžiaga, kurią pasitelkiu tapydama, mena sovietinius laikus, kai „Adidas“ prekių, kaip ir paprikų, nebuvo, galima pamanyti, jog darau faktines ir logines klaidas, tačiau darau jas tyčia. Spaliukai, pionieriai ir komjaunuoliai savo uniformą puošdavo kaklaskarėmis, kurios žmonėms, gimusiems jau laisvoje Lietuvoje, taip pat ir vakariečiams, gali nieko nereikšti, tačiau sovietmečio kartai tai visgi liko nevalingu sielos pardavimo simboliu. Kol Rytai nešiojo kaklaskares, Vakarai nešiojo „Adidas“. Aprengdama grupelę vaikų iš Rytų Europos sportiniais kostiumais su trimis juostelėmis, simboliškai nutiesiu jiems tiltą į Vakarus.
Tapydama raiškos būdą ir spalvinę gamą renkuosi intuityviai – tai diktuoja pats motyvas. Žiūrint į nuotrauką, ji nusišviečia (arba nenusišviečia) jai reikiamomis spalvomis. Taigi tenka pripažinti – aš pasiduodu pačiai tapybai, ji man pavaldi tiek, kiek leidžiu sau sąmoningai su ja komunikuoti. Pokalbis drobės paviršiuje vyksta intuicijos bei pasąmonės ar nevalingo prisiminimo gelmėse ir plastinio vaizdo komponavimo apmąstyme.
Parodą pavadinau „Irisas“ – gerai visiems žinomo, su sovietiniais laikais stiprią asociaciją turinčio saldainio vardu. Dabar tai tik ženklas – to laiko, kaip ir saldainių, nebėra, liko tik popierėliai. Ir skonis kai kurių atmintyse.
Beje, gėlė irisas yra naujos pradžios simbolis.“
Parodos rengėjas: Pamėnkalnio galerija.
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos dailininkų sąjunga.
Partneris: Vilniaus dailės akademija.
Paroda vyks iki birželio 8 d. Parodos lankymas – nemokamas.
Galerijos darbo laikas: II–V 11–19, VI 11–16.
Comments