top of page
Ieškoti

PRAEITIS ir DABARTIS *poli* GRAFIKA


1969 m. „Minties“ leidykloje vertinant konkursinius politinių plakatų projektus, visi buvo maloniai nustebinti, kai, atidarius slapyvardžio voką, paaiškėjo, kad premijuotojo plakato autorius – ne pagarsėjęs plakatų kūrėjas, o Dailės instituto III kurso studentė. Be abejonės, tai buvo geriausias konkurso darbas. Taip ryškiai į plakato kūrėjų gretas atėjo Giedrė Bulotaitė.


Plakatas – agitacinis dailės žanras. Jo paskirtis – agituoti, informuoti, mokyti, kviesti žmones. Jis turi būti suprantamas iš pirmo žvilgsnio. Tai sunkus uždavinys. Todėl plakate plačiai naudojami simboliai, vaizdinės metaforos, hiperbolės, kurių kituose dailės žanruose nesutiksi. Jame nesilaikoma įprastų proporcijų, vietos ir laiko vienybės. Iš tikrovės elementų imama tik tai, kas geriausiai išreiškia pasirinktą temą. Ranka gali laikyti Žemės rutulį arba kosminį laivą, mūsų amžininkas gali sveikintis su graikų disko metiku, greta Gedimino bokšto gali stovėti Talino Ilgasis Hermanas ir pan. Visiems žinomi simboliai: balandis – taika, sugniaužtas kumštis – kova, besisveikinančios rankos – draugystė. Tačiau, operuojant tokiais gatavais elementais, nesunku pasiduoti šablonui. Reikia sukurti šviežių, emocionaliai aktyvių, bet suprantamų simbolių, o ne šaradų (galvosūkių). Toks naujas simbolis atrastas G. Bulotaitės-Jurkūnienės lape „Šlovė didvyriams“ – gėlės žuvusio kario šalme. Savitą funkciją plakatuose turi ir spalva. Prasminį krūvį spalva turi autorės lakšte „Saugok mišką“ ir daugelyje kitų jos sukurtų plakatų.


Plakatas – dailės žanras. Jis turi būti meniškas, papuošti mūsų aplinką, savo patrauklia išore atkreipti dėmesį, patikti, o tuo pačiu ir perduoti savo idėją. Jis yra mūsų gyvenimo metraštis, užfiksuojąs svarbiausius visuomenės ir valstybės įvykius, uždavinius, darbus. Iškalbingi yra karo metų kūriniai, daug gali priminti kino, teatro, sportiniai plakatai.


Tai plakato specifikos klausimai, kuriuos turi spręsti plakato dailininkai ir nors bendrais bruožais žinoti žiūrovai, kad galėtų teisingai vertinti šio žanro kūrinius.


Apie pirmąją G. Bulotaitės plaktų parodą 1975 m. „Jaunimo gretų“ žurnale šitaip rašė Antanas Gedminas


PRAEITIS ir DABARTIS*poli*GRAFIKA


Paskutinėje mokyklos klasėje ilgai neapsisprendžiau – stoti į mediciną, dailę ar biologiją. Daugelis mokslo sričių buvo įdomios, o metais anksčiau buvau baigusi vaikų dailės mokyklą... Bet įstojus į Vilniaus Dailės instituto (dabar – akademija) Grafikos katedros pirmąjį kursą, vos po metų turėjau pasirinkti specializaciją. Nutariau, kad plakatas – erdvinis, konstruktyvus, išreikštas lakoniškais simboliais, it spyruoklė suspausta mintimi – labiausiai panašus į teatrą, o „spektaklius“ kūriau nuo pat mažens su kiemo, vėliau ir mokyklos draugais... Dailės institute taip pat įkūriau VDI Judesio teatrą kuris veikė net septynetą metų. Juokais sakau, kad iš tikro gimiau režisiere, tik supratau tai gerokai per vėlai...


Spaudos dailininko kelias tuo metu buvo gana „duobėtas“. Priklausėm ne tik nuo ribotų spaudos galimybių, bet nuo spaudos komiteto cenzūros, užsakovų užgaidų ir dažnai abejotinos sudėties meno tarybų. Galimybė gauti leidyklos užsakymą jaunam kūrėjui tekdavo tik – „kas liko, tai dėl Miko“... Labai daug autorinių plakatų originalų nebegrįždavo po parodų pas autorių, o prapuldavo kolekcionierių fonduose. Niekas nebūdavo atsakingas ir už netektis nebūdavo atlyginama kaip už dingusią tapybos drobę ar kokį kitą dailės žanro dingusį kūrinį...


Pasikeitus valstybės statusui, prapuolė būtinybė kalbėti ezopine kalba. Manau, kad būtent dėl šios priežasties meninio plakato bei karikatūros žanrai šiuo metu yra nunykę, nors išraiškingų informacinių afišų ir šmaikščių, nepiktai pašiepiančių piešinėlių vis dar pasitaiko gatvėje ar parodose...


Praėjus beveik 20-čiai metų po instituto baigimo ir įkūrus linksmą bičiulių menininkų klubą, daugelis dailininkų, mano buvusių mokytojų vaikų dailės mokykloje, prisipažino, kad nustebinau juos nepasirinkusi tapybos ar skulptūros... Klubas veikia iki šiol jau 32-ejus metus. Seniai užmirštos sovietinės „meno tarybos“, galim kurti savo menus bet kuria pasirinkta forma ir priemonėm. Vis tik labai smalsu pamatyti vienoje erdvėje, ko prikūriau prieš 50 ar daugiau metų. Gaila tik, kad labai mažai kas išliko.


Giedrė Bulotaitė (Jurkūnienė)


Susiję įrašai

Rodyti viską
bottom of page