top of page
Search

Remigijaus Jusionio (1956–2022) paroda „Gyvenimas ir kūryba kaip performansas“


Sausio 24 d., antradienį, 18 val. Lietuvos dailininkų sąjungos ekspozicijų erdvėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) atidaroma Remigijaus Jusionio (1956–2022) paroda „Gyvenimas ir kūryba kaip performansas“.


Parodos kuratorė prof. Eglė Ganda Bogdanienė.


Tai pirmoji dailininko kūrybos retrospektyva, surengta jo gimimo dieną, sausio 24-ąją, tačiau jau be paties kūrėjo – praėjus beveik metams po mirties. Parodą inicijavo dailininko dukra Augusta Jusionytė, surinkusi įvairių laikotarpių jo kūrinius – pradedant studijiniais darbais, baigiant tais, kuriuos pavyko rasti ir artimoje aplinkoje, ir pasklidusius po privačias kolekcijas.


1980 m. baigęs Vilniaus dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija) Remigijus Jusionis įgijo scenografo specialybę. Studijų metai nebuvo sklandūs. Iš VDI, kur nuo 1974 m. mokėsi teatro dekoracijų specialybės, po incidento su VDI valdžia, buvo pašalintas. Sugrįžęs tęsė scenografijos studijas, tačiau baigiamasis darbas, kuriam vadovavo Henrikas Ciparis, buvo įgyvendintas jau Tapybos katedroje (įvairias disciplinas jam dėstė Kazys Morkūnas, Vytautas Galinis, Jonas Mackonis, Vytautas Palaima, Leopoldas Surgailis, Sofija Veiverytė ir kt.). Baigęs studijas sukūrė scenografijų keliems Vilniaus dramos teatro spektakliams, tačiau išsamesnės informacijos apie tai nėra išlikę, nes dailininko širdis linko prie tapybos. O duonai teko užsidirbti ir piešiant iliustracijas įvairiems literatūriniams tekstams, spausdinamiems savaitraštyje „Literatūra ir menas“ bei žurnale „Nemunas“ (1983–1992).


Meno lauke Remigijus Jusionis geriau buvo žinomas kaip „Zdyska“. Ir tai ženklina gyventą laiką, ypač paskutinį „brežnevinį“ sovietinio režimo dešimtmetį (1980–1990), kuris šmaikščiai vadintas „didžiojo antakio“ era. Tas dešimtimetis priminė absurdo teatrą, kurio vienas dalyvių buvo „Zdyska“ ir kompanija. Dar studijų metais susibičiuliavęs su Andriumi Puipa (1960–1997), Audriumi Klimu, Konstantinu Bogdanu (jaun.) ir kitais, „Zdyska“ kūrė gyvenimo performansą. Ir čia buvo nepralenkiamas. Jo buvo pilna visur – menininkų susibūrimuose ir studijose, baruose ir kavinėse, Vilniaus gatvėse… Išsiskyrė įsimintina povyza ir šmaikščia iškalba. Viename interviu yra sakęs: „Vaidinimai, išsišaipantys iš tuometinio Dailės instituto rektoriaus, marksizmo katedros, komjaunimo ir visos sovietinės tvarkos, įsiveržimai į tuometinės nomenklatūros uždaras Vakarų filmų peržiūras ir nuolatinis piešimas dažais – tokia buvo tų laikų kasdienybė“ (www.DELFI.lt, 2005 m. sausio 20 d.). O buitiniu lygmeniu tai buvo paženklinta neviltimi ar net sąmoningu susinaikinimu – bohemiškas gyvenimo būdas, nesaikingas alkoholio vartojimas anuomet pražudė ne vieną talentingą asmenybę.


Gal todėl „Zdyska“ užgožė Remigijų Jusionį ir nedaugelis žino, kad jis buvo surengęs net 20 asmeninių parodų. Dauguma jų vyko marginalinėse erdvėse, tačiau įsiminė parodos Valstybinėje filharmonijoje, buvusioje „Vašingtono aikštės“ galerijoje (2005). Dailininko kūriniai taip pat buvo eksponuoti ir bendrose lietuvių parodose užsienyje (pvz., Izraelyje, JAV). Ir vis dėlto didžioji kūrinių dalis yra pasklidusi po privačias kolekcijas.


Anksti suformavęs savo plastinę kalbą ir atradęs mėgiamų temų spektrą, dailininkas niekada negalėjo skųstis žiūrovų dėmesio stoka. Jo paveiksluose dominuoja barokinės Vilniaus architektūros motyvai, kuriuos autorius laisvai interpretuoja: jungia istoriją ir tikrovę, vienoje erdvėje komponuoja įvairius mylimo miesto architektūrinius objektus, skirtingas epochas ir jų stilius. Tarsi kuria savą miestą, kuriame tebegyvena damos ir riteriai, vyksta turnyrai. Kuria miestą-scenografiją, kur iš užmaršties iškyla Valdovų rūmai, tolumoj stūkso pilys, auksu spindi bokštai… Šis miesto įvaizdis tarsi nutolęs nuo realybės, ir vis dėlto – labai pažįstamas, jaukus ir savas. Lengvas ir grakštus. Kurdamas dailininkas sąmoningai nesilaiko klasikinės perspektyvos dėsnių, jo paveiksluose susipina keli planai. Motyvai dėstomi juostomis vienoje plokštumoje ir savotiškai primena sceną, nes gyvenimas jam buvo teatras.


Remigijaus Jusionio tapybinė plastika remiasi subtiliu koloritu, savitu spalvos ir piešinio deriniu. Autorine technika sukurtuose darbuose dailininkas naudojo akrilą, lakus, emalį, aliuminio pudrą, ready made. Dailininkas mėgo tapybą jungti su koliažu. Gretindamas piešinį, tapybinę plastiką ir antrinės kultūros objektus, jis tarsi formuoja naują realybę, kurioje atgyja seni daiktai ir jų detalės (vandens nugludinti medžio gabalėliai, laikrodžio mechanizmų dalys, monetos etc.). Tapė Remigijus Jusionis taip pat specifiniu būdu – dažus liejo keliais sluoksniais, pasitelkęs medicininę pompą (!), naudojo specialų sintetinį dažo kietintoją, kuris leido vieną spalvą atskirti nuo kitos. Tokia daugiasluoksnė tapymo maniera ant drobės ar medžio lentų artima reljefiškai grafikai.


Efemeriškas linijų virpėjimas ir tarsi šampano purslais aptaškytos formos Remigijaus Jusionio paveiksluose kuria gyvenimo geismo ir šventės nuotaiką, kuri atliepia mėgiamą jo posakį: „Gražiai gyventi neuždrausi“.


Menotyrininkė dr. Danutė Zovienė


Paroda veiks iki vasario 20 d.


Paroda yra Lietuvos dailininkų sąjungos kūrybinės programos dalis.

Organizacijos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

bottom of page