Žiūriu į vidų. Lango stiklas atspindi debesis. Savo paties siluete matau stalo kampą, užvožtą lėkštę, kėdės atlošą, pusę sofos, nuvaikščiotas grindų vagas įsispraudusias tarp stalo, sofos ir balintos krosnies. Matau aprūkusį aliumininį puodą. Tarp puodo dangčio ir rankenėlės įspraustas kamštis. Šalia krosnies – lentyna, kelios lentos nišoje. Ten smūlkus rakandėliai. Pačioje višutinėje, per vidurį, mažas metalinis pastatomas kryželis, įrėmintas iš abiejų pusių paveikslėliais. Už pečiaus kyšo porą storų pagalių, pintas iš vielos bulvinis krepšys su smulkiomis šakelėmis. Atremta šluota, ant koto užmestas skuduras. Netoli durų, tokių kur dar vietoj rankenos klemka, kabo laikrodis. Toks visiškas blynas su dviem brūkšneliais. Ilgasis pagaliukas lėtai slenka – veikia, rodo savo laiką. Ant tos pačios sienos juodai balta Nekaltoji Mergelė rodanti į savo širdį pervertą kalaviju. Paveikslo rėmai apkaišyti sudžiuvusių lapų šakelėmis. Kampe spintelė, matosi knygų nugarėlės. Sofos užtiesalas sujauktas, pagalvė įdubusi. Matau savo numintus kroksus ant kilimėlio austo iš visokių spalvų juostelių. Tarp lentynos ir sofos dar vienos alkidu senai dažytos durys. Durys šiek tiek praviros. Blizgantis paviršius ties pačiu viduriu atspindi šviesą pro langą. Tas kambarys.
Tie kambariai vis nusitapo kažkodėl. Jie be žmogaus, bet žmogaus kambariai, jie apie žmogų. Tie kambariai atsiveria lyg be sienų, lyg su kvapu, su garsu, su laiku ir gyvenimu.
Organizatorių informacija