Lietuvos dailininkų sąjungai išsirinkus naują pirmininkę – Eglę Gandą Bogdanienę apibrėžtų ir nesuformuluotų pokyčių buvo tikimasi, laukiama, jie atrodė užprogramuoti, o ant viršaus dar gerokai pabarstyti smalsumu – kaip gi toks beveik šimtametis milžinas gali keistis, judėti su greitaeige šiuolaikybe. Ar apskritai dar gali? Beveik šimtametis, sakau todėl, kad Lietuvos dailininkų sąjunga įkurta 1935 m. rugsėjo 19 d. Kaune, o milžinas, nes dabar vienija 1509 narius, ji turi dešimt dailės galerijų ir įvairių kūrybinių padalinių, kaip Dailininkų sąjungos leidykla Artseria, Vilniaus grafikos meno centras, Dailininkų namai Palangoje, geriau žinomus kaip Dailė, ir kitus. Taigi – milžinas, iš kurio sunku tikėtis voverės vikrumo, kuriam nelengva keistis, net nežinia, ar jis kada gyvenime bandė šypsotis, o tą žūtbūtinai reikia mokėti, norint išgyventi šiuolaikiniame pasaulyje. Ir ne bet kaip šypsotis – žaviai ir patraukliai.
Jau daug metų kėlė nuostabą, kaip tokia galinga dailininkų organizacija velka kojas dabarties meno reiškinių užribyje, nors kai kurios jos dalys, tarkim, Kauno galerija Meno parkas veikė tarsi kokios atsiskyrusios nuo seniokiško kūno jaunos rankos – rengė puikias lietuvių ir užsienio menininkų parodas, pristatinėjo kūrinius tarptautinėse mugėse ir įsteigė savo filialą užsienyje. Atrodė, kad jau seniai Sąjunga galėjo būti vieta, kur smagu užsukti, spręsti problemas, kurti ateitį arba tiesiog gerti kavą su mielais žmonėmis. Taip, čia aš pasakoju savo asmeninius lūkesčius, nes menininkai neabejotinai tikisi ir pagalbos siekiant žinomumo, įdomių parodų, ne paskutinėje vietoje pardavimai, Taigi, ką veikė šis milžinas praeitais metais?
Visų pirma vėl norisi kalbėti apie tas milžino rankas, arba, tiksliau, Meno parko darbuotojus, šiais metais nuveikusius titaniškus darbus – Kauno galerija pristato Mariną Abramovič! Jos Būties atmintis bus atidaryta kovo 29 dieną. Tačiau Abramovič dar tik bus, o šis tekstas – apie praėjusius metus. Viena iš daugiausia dėmesio sulaukusių praėjusių metų parodų buvo skirta dailininko Antano Kazakausko (1937–2019) atminimui Antanas Kazakauskas: viskas užprogramuota. Spalio mėnesį veikusi Julijaus Balčikonio ir Karolinos Jakaitės kuruota ekspozicija pirmą kartą išsamiai pristatė vieną svarbiausių Lietuvos grafinio dizaino figūrų, tarp daugybės kitų leidinių, sukūrusį ir garsių sovietinių knygų serijų Drąsiųjų keliai ir Noriu žinoti dizainą. Tiesa, nemažiau stipri parodos dalis – ekskursijos su kuratore, kurios pasakojimai apie Lietuvos dizainerius galėtų tapti pagrindu Netflix dokumentikai. Na, jei manote, kad perdedu, tuomet bent jau sutiksite, kad Jakaitės pasakojimai yra pilni pėdsekystės bei atradimų deimančiukų, ar ko ten lobių ieškotojai ieško – rubinų, aukso, Gralio taurių, Trojų, žodžiu, tai, ką paprastai ilgai nuobodžiai tupėję archyvuose ištraukia tyrinėtojai. O Kazakausko 7-8 dešimtmečių autorinės grafikos darbai, pirmą kartą viešai pristatyti parodoje, dar kartą griauna mitą apie informaciją dengusią geležinę uždangą, nes šie kūriniai turi visai ne lietuvišką kontekstą. Tačiau dairantis, ar keičiasi Dailininkų sąjunga, ši paroda nėra tų pokyčių požymis – Vilniaus grafikos meno centro veikla, kaip ir Kauno Meno parko, visuomet buvo aukštumoje, Kairėje-dešinėje nuolat vyksta ir vykdavo aktualios parodos, įsiminusios ilgam.
Kita paroda, kuri taip pat byloja nuotykius ir mažąją dokumentų archeologiją - Ievos Naginskaitės (1921–2012) kūrybos retrospektyva Ką padarė žirklės, vykusi Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje spalio pabaigoje. Neskaitant nuostabios menininkės sukurtos knygelės, jos kūryba nėra labai išskirtinė ar netgi įdomi, tačiau geros tyrėjos-pasakotojos kuratorės: dr. Jolita Liškevičienė ir Sigutė Chlebinskaitė gali prakalbinti net akmenis. Tiesa, akmenų ekspozicijoje nerastume, jie yra nebent menininkės tapybos paveiksluose, bet informaciniu užtaisu įkrauta tiek bendra ekspozicija, tiek, atrodo, kasdienės nuotraukos, net socrealizmo persmelkta tapyba prabyla apie pokarį ir menininkės moters likimą. Kartais ir visai ne tokį tragišką, kaip gali pasirodyti, perskaičius žodį pokaris.
Ar iš šių parodų matyti mūsų milžino - Dailininkų sąjungos pokytis? Būtų naivu tikėtis, kad šis gigantas staiga ims šuoliuoti lyg koks riedlentininkas ar pabers šūsnį biochemijos ir neuromokslo naujienų, susijusių su, tarkim, bendradarbiavimu tarp menininko ir greta kokios atokios salos gyvenančių dumblių kolonijų, tačiau šios parodos yra kaip tik žingsniai link to mokslinių žinių panaudojimo, kai tyrėjos gana konvencionalią tapybą paverčia gyva dokumentine istorija.
Dar viena iš galerijų, kuri jau senokai turi svorį meno lauke – Pamėnkalnio galerija, nors čia nemažą ekspozicijų dalį sudaro tapyba, tačiau įdomi, šiuolaikinė tapyba, ir ne tik. Pamėnkalnio galerija pernai spalio mėnesį surengė tarptautinę meno bienalę Laconica, kurios dalis – trylikos autorių paroda vyko galerijoje Tsekh, o japonų menininkės Rieko Koga kūrybos paroda I Am Here for You (liet. Esu čia dėl tavęs) vyko Pamėnkalnio galerijoje (Kuratorės: Agnė Jonkutė, Kotryna Džilavjan). Trečiasis bienalės renginys buvo minimalistinės poezijos skaitymai Poezija ir tyla, kuratorė dr. Aušra Kaziliūnaitė. Ir ši bienalė jau yra vienas iš tų Dailininkų sąjungos požiūrių, veiklų pokyčių.
Tiesa, tiek Kazakausko, tiek Naginskaitės parodėlės buvo nedidelės, kompaktiškos retrospektyvos, o iš šio milžino laukiame visų pirma žvilgsnio į ateitį. Laconika nors nėra ateitis, bet yra stipriai išjausta dabartis, tas neįkainojamas čia ir dabar. Turbūt neverta sakyti banalybių apie dabarties akimirkas, tad lakoniškai pastebėsiu, kad netikėta, bet puikiai kontekstą žinanti menininkė Agnė Jonkutė yra vienas iš Sąjungos žingsnių pirmyn – nauji, nors puikiai žinomi, kūrėjai, kuratoriai, vietos, temos. Ar ne to mes tikimės? Be to, visai niekas iš šios Sąjungos, iš šio giganto, nesitiki juvelyriškai atliktų balerinos šuoliukų. Milžinas yra didelis, stiprus, todėl jis gali versti kalnus. Arba iškuopti Augėjo arklides, ką pagal legendą atliko Heraklis. Žvilgsnis į ateitį iš tiesų matomas, tiek į organizacijos ateitį, tiek į bendrą – žmonijos. Tai atspindi Dailininkų sąjungos suorganizuota 1–oji tarptautinė meno trienalė UNPREDICTABLE FUTURES/NENUSPĖJAMOS ATEITYS. UFNA. (Kuratoriai: Eglė Ganda Bogdanienė (Lietuva), Saulė Mažeikaitė-Teiberė (Lietuva), Solveiga Gutautė (Lietuva), Vidmina Stasiulytė (Lietuva/Švedija), Faseeh Saleem (Pakistanas), Viktorija Kazlienė (Lietuva). Ir vyko ji ten, kur geriausiai žvelgi į tolį – Lietuvos etnokosmologijos muziejuje, Molėtų krašto muziejaus Etnografinėje sodyboje ir Dangaus šviesulių stebykloje bei Molėtų krašto muziejuje. Medžiagų ir kūnų sąveikos, kosmoso šviesos ir garsai, alfa, beta ir kitokios dalelės, juodųjų skylių, gravitacijos ir kitos kosmoso patirtys įsikūnys artefaktuose. Tradicinių ir tarpdisciplininių medijų pagalba trienalės dalyviai iš įvairių pasaulio šalių pristatė savo kūrinius, identifikuodami santykį su kosmosu, savo ir kitais kūnais, ieškodami inovatyvių medžiagų ir technologijų ar net pasitelkdami mįslingą X (12) matmenį.
Kitas tarptautinis renginys – Užutrakio meno festivalis (Kuratoriai: Evelina Januškaitė, Linas Liandzbergis). Tikimasi festivalio darbų kolekciją perkelti ir į Torūnės šiuolaikinio meno centrą. Pernai Užutrakio meno festivalio paroda vyko naujai EU lėšomis atremontuotose ir atvertose dvaro erdvėse, o toks stilistinis ir laikmečių kontrastas šiuolaikiniams meno kūriniams labai į naudą, nors ir menininkų, eksponavusių darbus, sąrašas išties įspūdingas.
Į ateitį žvelgia ir tarptautinis projektas Common Ground, kurį įgyvendino Lietuvos dailininkų sąjunga, bendradarbiaudama su Torunės šiuolaikinio meno centru (projekto lyderis, Lenkija) ir Reikjaviko organizacija Pojūčių akademija (partneris, Islandija), skirtas meninėmis priemonėmis svarstyti, aktualizuoti žmonių atskirties ir susvetimėjimo, nedarbo, nepasirengimo švietimo, kultūros ir ekonomikos perkodavimui problemas. Per meno formas ir patyrimus/tyrimus siekiama atrasti naujų žmonių bendradarbiavimo ir keitimosi žiniomis būdų, taip prisidedant prie teigiamų sociokultūrinių pokyčių ir tolerancijos stiprinimo. Projekto temos nukreiptos į socialinį diskursą – migracijos iššūkius, sąveikas tarp skirtingų kultūrų, tautinių mažumų, vietos bendruomenių aktyvų įsitraukimą, tarpusavio komunikaciją per menines veiklas. Projekto pavadinimas Common Ground (liet. bendra žemė) apeliuoja į migrantų ir vietinių gyventojų toleranciją ir savitarpio supratimą kuriant visiems palankų bendrabūvio mikroklimatą.
Tad lieka paklausti, kaip pačioje organizacijoje, kurią čia įvardinau milžinu, kuriasi tas palankus bendrabūvis? O žmogiška kalba kabant, ar Sąjungos būstinė, jos galerijos jau yra vieta, kur norisi tiesiog užsukti, kur gimsta idėjos, pagaliau vyksta ginčai? Į šiuos klausimus atsakykite Jūs. Mano žvilgsnis į Dailininkų sąjungos darbus, greičiausiai, atrodo kaip begalinės liaupsės, bet iki dantų skausmo atsibodo kalbėti apie seniai neveikiančias jos dalis, surūdijusius ir užpelkėjusius patvorius. Viena iš tokių Augėjo arklidžių buvo nuo sovietmečio veikęs Dailės fondas, ilgus metus tiesiog tyliai merdėdamas laukęs savo valandos. Tad jo tvarkymas, tvarkymo pradžia – vienas iš rimtų pokyčių požymių, nors visa tai dar teks paversti šiuolaikine ir veikiančia sistema.
Dar vienas net ir milžinui girnapuse ant kaklo kabantis klausimas – byla prieš ŠMC dėl Vokiečių g. 2 galerijos patalpų, tačiau čia vėl kalba apie bendrabūvį, nes dar 2021 m. spalio 28 d. LDS ir ŠMC savo iniciatyva ir palaikomi Lietuvos kultūros ministerijos parengė taikos susitarimą dėl tarp šalių kilusio ginčo sprendimo, kuriame pareiškė – Šalys siekia taikaus ginčo sprendimo. Tačiau taikos susitarimui nepritarė Finansų ministerija, kuri ir toliau inicijuoja teismo procesą. Tad kultūros lauko dalyviai geba užgniaužti ambicijas, moka rasti būdų kolegialiam ir geranoriškam dialogui, tačiau kartais atrodo, kad valstybės aparatas yra tik dar didesnis ir piktesnis milžinas, pasiryžęs išgriauti taip sunkiai kuriamą bendrabūvį, tarsi būtų maža sunkumų šiuo nenuspėjamu pandemijų, karantinų ir socialinių iššūkių laikotarpiu. O teismuose tiek byla dėl minėtų patalpų, tiek apeliacinė byla šiuo metu yra laimėtos Lietuvos dailininkų sąjungos: Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti. Ar yra norinčių dar ir šį sprendimą apskųsti? Mūsų visų gėdai, gali būti, kad yra.
Dar vienas kultūrinis bendradarbiavimas, šį kartą su LATGA – LDS Aukso mūzų atsiradimas. Anksčiau būdavo teikiami Aukso ženkliukai, diplomas ir kukli piniginė premija. Pernai apdovanojimas buvo praplėstas, įkurta Aukso mūza ir šalia Auksinio ženkliuko nominantai gauna Remigijaus Kriuko kurtą Aukso mūzos skulptūrėlę.
O pabaigai vertėtų priminti dailininkų sąjungos leidyklą Artseria. Šiais metais ji neabejotinai gali pasididžiuoti Paulinos Pukytės knyga Kažkas yra (sudarytoja Paulina Pukytė, dizainas Elona Marija Ložytė). Skaičiuojant žingsnius šiuolaikiškėjimo link, norėčiau tarti, kad Dailininkų sąjungos milžinas gana neblogai mokosi gyventi dabartyje, palikęs tiek Versalio dvaro, tiek 90-ųjų UAB tikslus ir metodus toli praeityje. Deja, mes norėtume visko iš karto, jau šiandien iš šio giganto tikimės riedlentininko triukų, Tik-Tok įspūdingų pasirodymų, dar neprošal tarptautiniai laurai (kiekvienam nariui), influencerio galia ir uždarbis, ar bent jau dėdės Karlo meistrystė, kuris iš medinio pagalio gali išdrožti gyvą žmogutį. Tik, spėju, teks tuo užsiimti patiems. Tai va, todėl nėra ko čia daugiau plepėti, trypčioti, viščiukus skaičiuoti, kol skaičiavau, pasirodo, jau seniai 2022-ieji, kai kurie ančiukai ir gulbėmis virto, nors nemažai gražių jau subrendusių planų bjaurioji pandemija suėdė, vienok, laikas žingsniuoti į priekį. Tad, brangieji, kurkite planus ir menus, mūsų dar laukia visokios įdomybės!
Kommentare