Search

Solomono Teitelbaumo personalinė paroda MALDA ŽUVĖDRAI


SOLOMONO TEITELBAUMO tapybos parodą MALDA ŽUVĖDRAI

Paroda vyks gegužės 17 d. – birželio 4 d. Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius).


Parodos atidarymas gegužės 17 d. 17 val.


Tapau tik iš natūros. Man būtina pajusti ir net pilnai įsigyventi, net susitapatinti su vaizduojamu motyvu. Vaizdiniai, susilieję su vidiniais sielos pergyvenimais ir būties apmastymais, sukuria paveikslų siužetus. Literatūriniai herojai taip pat gimsta iš gamtos pastebėjimų ir nevienadienių jos permastymų.


Teko unikali galimybė stebėti režisieriaus Eimunto Nekrošiaus įvairių spektaklių repeticijas bei pačius spektaklius. Šio teatro genijaus sceninės metaforos tiesiog pagimdytos mūsų gamtos ir klasikinio meno paveikslų bei skulptūrų vizijų. Tai ir Rembranto bibliniai paveikslų siužetai – „Jobo knygoje“. Ir užuominos į didžiuosius venecijiečius – „Otele“. Ugnis, ledas, geležys ir kailiniai - kilo iš mūsų atšiaurios gamtos. „Makbeto“ apokaliptinė akmenų griūtis yra tarsi žmogaus juodos sąžinės svoris, sutraiškantis mūsų sukurtą pasaulį. „Dieviškoje komedijoje“ vyrauja nuolatinis šviesaus klasikinio grožio idealo nepasiekiamumas, netgi pamačius ir perėjus visas Pragaro kančias. Scenoje taip nostalgiškai sudega gražus tobulos Florencijos maketas su Brunelleschi kupolu, simbolizuojančiu dangaus sferą.


Visa tai aš matau nuolat besikeičiančiame neramios Baltijos danguje ir bangose. Žiemos jūros bangos primena nuolat besisukantį sunkų, labai aštrų, apskritą elektrinį pjūklą, grėsmingai kabantį virš E. Nekrošiaus „Hamleto“ spektaklio scenos. Jis uraganų pavidalu pjausto kopas, verčia medžius, bloškia nusilpusias, nerandančias maisto žuvėdras ant smėlio.


Žuvėdros yra tobulo grožio – ir laisvame skrydyje, ir mirusios arba net sudraskytos kitų paukščių ar gyvūnų. Tik Dievas žino tikrąją šių paukščių reikšmę ir prasmę. Mes su savo prigimtiniu beatodairišku turto ir valdžios siekimu greitai nužudysime trapią gamtą – mūsų egzistavimo pagrindą. Mes, tarsi Hamletas, apsimetęs pamišėliu, negalime ištrūkti iš siaubingos Elsinoro pilies, su besiblaškančia tėvo šmėkla, pačių artimiausiųjų išdavystėmis ir nuolatine klasta. Kuo labiau žmogus stengiasi pavergti gamtą savo egoistiniams siekiams, tuo labiau ji bloškia mus į nevaldomą apokaliptinį siautulį. Taip stichija primena, kad tik ji valdo mus. Tai ir suklykia man prieš mirtį krisdama išsekusi žuvėdra.


Didžiausioje neviltyje iš žmogaus sielos gelmių išnyra tobulo grožio siekiamybė. Juk Dantė, būdamas net Pragaro siaube, nesugebėjo užmiršti Beatričės. Ir patekus į Rojų, kur nėra atminties, ji pasivaideno plaukdama ant debesų


Prieš mirdama man suklykė žuvėdra, kad žmogus kurtų harmonijoje su dieviška gamta, o ne griautų. Kitaip pirmapradė stichija pasiglemš jį patį ir uždarys viename iš Pragaro ratų amžinai kančiai. Todėl šį paveikslų ciklą ir pašvenčiau žuvėdrai.


Dailininkas, meno licenciatas Solomonas Teitelbaumas

0 comments