top of page
Ieškoti

Paulina Kuhn. Susitikimas su kitu arba ką daryti su filosofo šunimi?


Paulina Kuhn (projekto vadovė).

„Common ground“ buvo trejų metų (2020 – 2023 m.) projektas, apėmęs tris šalis: Islandiją, Lenkiją ir Lietuvą. Jame dalyvavo daug asmenų iš įvairių socialinių sluoksnių, įskaitant menininkus, mokslininkus, organizatorius ir įvairias institucijas, tokias kaip viešosios įstaigos, kūrybinės asociacijos ir NVO. Dėl trukmės ir kompleksiškumo „Common ground“ gali būti vertinamas kaip atskiras pasaulis – mikrokosmas, kurį dinamiškai formuoja jo dalyviai ir kintančios išorinės aplinkybės. Nuo pat pradžios, 2020 m. birželio mėn. pasirašyto susitarimo su Europos Komisija, iki galutinių rezultatų, projektas nukeliavo ilgą ir sudėtingą kelionę. Projekto lyderis – Šiuolaikinio meno centras Torunėje įtraukė skirtingus žmones į jo sumanymą (Kamila Neuman ir buvęs direktorius Wacław Kuczma) ir tolesnį įgyvendinimą (Marta Pisarska, Paulina Kuhn, Lilia Kaletowska, ir Aleksandra Rolnicka, vadovaujant direktoriui Krzysztof Stanisławski). Vos prasidėjus projektui kilo pasaulinė koronaviruso pandemija, sukėlusi didžiulę paniką, chaosą ir baimę dėl asmeninio saugumo. Niekas nežinojo, kaip ir kada viskas baigsis. Užsidarė oro uostai, viešbučiai ir restoranai, ir buvo įvesti griežti apribojimai, įskaitant įsakymus likti namuose. Visas pasaulis staiga perėjo į skaitmeninę sferą. Kaip tokiomis aplinkybėmis galėtų vykti projektas, kurio tikslas – abipusiai vizitai, bendros parodos ir tarpkultūrinis mokymasis? Tarsi šių iššūkių būtų negana, 2022 m. vasarį Ukrainoje kilo karas. Vėl atsirado netikrumo ir pavojaus jausmas ir nerimas dėl ateities, kuris dar labiau paaštrėjo dėl pabėgėlių antplūdžio į Lenkiją. Projekto dalyviams iškilo esminis klausimas: ar saugu keliauti į Lenkiją, kuri yra taip arti karo draskomo regiono? Be to, ar prasminga tęsti projektą, kai netoliese vyksta žiaurus konfliktas, galintis paaštrėti? Pradėdami tokios trukmės projektą, mes, dalyviai, neįvertinome didelės paties laiko tėkmės įtakos. Įvykių nenuspėjamumas nusitęsė už tokių pasaulinių įvykių kaip pandemija ir karas ribų. Visa tai apėmė atskirų institucijų aplinkybes, tokias kaip personalo pasikeitimai, darbuotojų trūkumas, kartu vykdomi projektai. Be to, asmenys susidūrė su įvairiais asmeniniais iššūkiais, įskaitant sunkias ligas, nėštumo problemas, su vaikais susijusias problemas, skyrybas, darbo ir gyvenamosios vietos pokyčius ir kt. Šie pavyzdžiai išryškina sudėtingas situacijas, su kuriomis susidūrė daugelis projekto dalyvių, kuriems taip pat teko tvarkytis ir su kasdieniais iššūkiais. Vienas konkretus atvejis buvo susijęs su simpoziumą moderavusiu filosofu, kurio jauno šuns negalima buvo palikti vieno. Problema buvo išspręsta, kai simpoziumo dalyviai renginio metu ėmė pakaitomis vedžioti energingą labradorą.


Iš šių patirčių kyla iš pažiūros nereikšminga, bet svarbi išvada: susidūrus su iššūkiais ar netikėtomis kliūtimis, nederėtų iškart pasiduoti. Naujos situacijos gali privesti prie teigiamų pokyčių ir netikėtumų, net jei jie skiriasi nuo mūsų pirminių lūkesčių. Prie šio proceso prisideda geranoriškas veikimas, atvirumas kitiems ir jų rūpesčiams bei kolektyviniai veiksmai visų labui. Visų nuostabai, šie principai apima ne tik šuns scenarijų. Jie sprendžia vieną iš pagrindinių, o gal ir patį svarbiausią klausimą, į kurį siekė atsakyti „Common ground“: kaip sukurti „bendrą pagrindą“, kai pradedame dalytis „savo“ erdve, darbu ir gyvenimu su migrantais iš kitų šalių. Geometrinių plokštumų savybių nagrinėjimas atskleidžia intriguojantį pastebėjimą: jei dvi plokštumos dalijasi vieną tašką, vadinasi, privalo turėti ir antrą bendrą tašką. Kitaip tariant, neįmanoma, kad dvi plokštumos liestųsi tik viename taške. Jei randamas vienas bendras taškas, jų turi būti daugiau. Šis principas puikiai rezonuoja su „Common ground“ projekto vystymusi. Pirmas bendras taškas visada buvo susitikimas su „kitu“ – ar tai būtų menininkas, mokslininkas, asmuo iš kitos šalies, ar projekto renginių dalyvis ar stebėtojas. O vėliau, visų susijusių šalių dėka, atsirado, ar pakeliui buvo sukurta, papildomų idėjų, minčių, išgyvenimų ir emocijų bendrumų. 2021 m. gruodį visi oficialūs projekto dalyviai, įskaitant menininkus, tyrėjus ir organizatorius, pirmą kartą susirinko Reikjavike. Iš pradžių projektas turėjo prasidėti Lenkijoje prieš septynis mėnesius. Tačiau tuo metu, kai buvo organizuojami lėktuvų bilietai ir viešbučių užsakymai, Lenkija paniro į pandemijos sukeltą paralyžių. Tuomet organizatoriai svarstė perkelti projektą į virtualią erdvę, tačiau kilo didelių iššūkių organizuojant susitikimus dešimtims pranešėjų, kalbančių skirtingomis kalbomis ir turinčių sukurti meno kūrinių virtualiai parodai. Be to, kaip jie galėtų veiksmingai bendrauti su migrantais ir iš tikrųjų juos pažinti virtualioje aplinkoje? Veikiausiai šios problemos būtų išnagrinėtos išsamiau, tačiau per virtualų susitikimą su Islandijos komanda internetiniam projektui buvo ištartas galutinis „ne“. Islandai pabrėžė, kad niekas negali pakeisti susitikimų akis į akį realiame gyvenime. Tuo metu Islandija buvo gana saugi nuo pandemijos, buvo pranešta tik apie pavienius atvejus. Dėl to buvo pasiūlyta pradėti „gyvą“ projektą ten. Vėliau buvo perdarytas visas grafikas, o gavus Europos Komisijos pritarimą dalyviai galėjo susirinkti Reikjavike. Deja, pirmoji viešnagė neprasidėjo optimistiškai. Du iš trijų Islandijos organizatorių antrą dieną negalėjo dalyvauti veikloje dėl Covid-19, o visi svečiai turėjo atlikti testus ir kelias dienas izoliuotis. Nepaisant šių iššūkių, gairės leido izoliuotis visai grupei. Dalyviams buvo suteikta galimybė likti kartu, ribojant ryšius su pašaliniais asmenimis. Galbūt būtent tuo metu, kai dalyviai buvo priversti likti kartu, parodų erdvėje įvyko labai daug meninių veiklų, puoselėjančių ryšius tarptautinėje grupėje. Projekte dalyvaujantys žmonės buvo kviečiami kurti meno kūrinius drauge su skirtingais menininkais. Šios kolaboracijos apėmė unikalių raštų kūrimą naudojant juodas ir baltas kaladėles, paslapčių rašymą ant Ragnihildur von Weisschappel „palipmsesto“, pozavimą sudėtingoms Pétur Magnússon nuotraukoms ar Tomo Andrijausko polaroidams. Julijos Pociūtės darbas apėmė akmenų rinkimą ir dalijimąsi gyvenimo istorijomis, o Solveigos Gutautės darbas buvo sutelktas į dalijimąsi plaukais ir asmeniniais pasakojimais. Sindri Leifsson nusprendė, kad dalis jo darbo bus visiems iškepti duonos. Menininkai iš Lenkijos ir Lietuvos prisidėjo raugintais agurkais, o Anna Sigríður Sigurjónsdóttir parodoje pastatė jaukų namą ir pakvietė žiūrovus arbatos. Valgymas kartu, meno kalba ir solidarumas kuriant parodą Korpúlfsstaðir tapo „bendru pagrindu“ (angl. Common ground) tiek projekto dalyviams, tiek lankytojams, įskaitant migrantų grupes iš Lenkijos ir Lietuvos. Šis pirmasis susitikimas Islandijoje buvo tikros draugystės, kuri tęsiasi iki šiol, pradžia.


Antrasis susitikimas, įvykęs Lenkijoje 2022 m. gegužę, susiklostė skirtingomis aplinkybėmis dėl Ukrainoje vykstančio karo, prasidėjusio prieš du mėnesius. Vienas iš pagrindinių „Common ground“ projekto tikslų buvo parengti institucijas bendravimui su migrantais ir paskatinti atsiverti numatomam migrantų skaičiaus padidėjimui ateityje. Šios srities mokymai Torunės Šiuolaikinio meno centre buvo numatyti pirmaisiais 2022 m. mėnesiais, būtent tada, kai prasidėjo karas. Vėliau į Lenkiją ėmė plūsti šimtai tūkstančių, o vėliau ir milijonai pabėgėlių. Verta pastebėti, kad prieš dvejus metus sumanytas projektas pasirodė esąs pranašiškas. Dalis naujai atvykusių ukrainiečių net tiesiogiai įsitraukė į projekto įgyvendinimą. Tačiau projekto veikla nebuvo skirta tik pabėgėliams iš Ukrainos Lenkijoje. Bendradarbiaujant su „Emic“ fondu, kuris dirba migrantų labui, buvo užmegzti kontaktai su asmenimis iš kitų šalių, tokių kaip Rusija, Baltarusija ir Sirija. Panašias iniciatyvas vykdė partneriai Islandijoje ir Lietuvoje, kur buvo organizuojamos kūrybinės dirbtuvės, susitikimai ir kiti renginiai, kuriuose dalyvavo ne tik ukrainiečiai. Besitęsiantis karas tiesiogiai paveikė pačių menininkų darbus ir veiklas – ypač projektui atrinktos grupės Lenkijoje. Šaukimo procesas Lenkijoje sąmoningai nuoširdžiai priėmė migrantus, nes buvo manoma, kad jų buvimas suteikia projektui unikalios vertės per jų, kaip naujakurių svetimoje šalyje, patirtis. Taigi, „lenkų“ grupė priėmė du menininkus iš Ukrainos ir Baltarusijos. Rezidencijos Lenkijoje metu Andrej Dostliev ir Ala Savaševič sukūrė meno kūrinius, per kuriuos buvo tiesiogiai kalbama apie karo tragediją. Kita vertus, Wiola Ujazdowska ir Maciej Kwietnicki surengė kūrybinių dirbtuvių ciklą pavadinimu „Nowosiejki“ (liet. Naujos sėklos), kurio metu bendradarbiavo su migrantais sėdami vietines Ukrainos žoleles. Šie veiksmai padarė tokią didelę įtaką, kad buvo nuspręsta juos pratęsti už projekto ribų. Lenkų menininkės Magda Węgrzyn ir Sylwia Górak taip pat pakvietė asmenis iš Rytų Europos dalyvauti jų multimedijos projektuose. Specialias dirbtuves ukrainiečių vaikams Lenkijoje surengė islandų menininkė Kristín Reynisdóttir. Antrąjį 2022 m. pusmetį Lietuvoje įvyko trečioji rezidencija ir baigiamoji paroda, leidusi dalyviams giliau suprasti vienas kitą. Tai vyko organizuojant susitikimus su mokslininkais ir menininkais, lankant galerijas, muziejus ir vietinės svarbos objektus, palaipsniui atskleidžiant dalyviams skirtingas kultūras. Bendrumo ir universalumo siekis buvo išreikštas tokiais meno kūriniais kaip Andriaus Grigalaičio rūko „portretai“ ir Joannos Małeckos ženklai-raidės. Atsižvelgiant į šios santraukos suvaržymus, neįmanoma paminėti visų projekto dalyvių, nes kiekvienas prisidėjo individualiai. Projekte dalyvavo ne tik menininkai, bet ir mokslininkai bei organizatoriai. Kai apmąstome praktinę žodžio „rasti bendrą pagrindą“ prasmę, į galvą ateina sąvoka „su kuo nors rasti bendrą kalbą.“ Šią mintį neabejotinai įgyvendino tie, kurie dalyvavo projekte. Tiek meno srityje, tiek savo asmeniniuose ir profesiniuose gyvenimuose. Kolektyvinis iššūkių įveikimas, nuolatinis konfliktų sprendimas, abipusė pagarba ir atvirumas vienas kitam lėmė ne tik puikių meno kūrinių ir gerai įvertintų parodų kūrimą, bet ir neapčiuopiamų rezultatų, kuriuos sunku išmatuoti. Buvo užmegzti glaudūs ryšiai, įvyko asmeninis ir profesinis augimas, atsirado bendradarbiavimo ateityje potencialas ir, kaip jau minėta, tarp dalyvių užsimezgė draugystė. Juk viskas prasideda nuo susitikimo su kitu žmogumi.

Commentaires


bottom of page