Alberta Vengrytė: Kvadrienalės parodos tam tikra prasme institucionalizuos juose prisistatančias bendruomenes kaip legitimias, vidiniais kūrybiniais saitais saistomas kūrėjų grupes, iš dalies atsisakant menininko individualumo. Kita vertus šie pri(si)statymai taip pat taps bendresnio Lietuvos šiuolaikinio meno parodų diskurso dalimi – įeis į ją tiek kaip LDS vidinių socialinių saitų „paviešinimas“, tiek kaip prisistatymas kitoms, įvairių meno institucijų viduje, prieigose bei paraštėse susiformavusioms ir nuolat besikuriančioms bendruomenėms. Koks vaidmuo šiame procese tenka kuratoriams? Esate bendruomenių atstovai? Delegatai? Lyderiai? O galbūt Jūsų kuruojamos grupės patiki Jums savotiško mentoriaus, įgalinančio ir įgyvendinančio jų institucionalizavimą, rolę?
Tomas Rudokas: Šiame procese jaučiuosi savotišku bendruomenės atstovu, kuriam tenka ir sąlygiška mentoriaus pozicija. Nuo pirminės bendros parodos idėjos, kurią ,,dėliojome‘‘ su aktyviais bendruomenės nariais, iki finalinio etapo, tokio kaip parodos dalyvių atrinkimas, organizaciniai parodos dalykai ir t.t., daug kas įvyksta. Galiausiai, lieki vienas su tam tikra atsakomybe ir atskaitomybe prieš tą pačią bendruomenę.
Alberta Vengrytė: Esate ilgametis LDS bendradarbis, stebėjote bei kūrėte institucijos vykdomus projektus, parodas, kultūros politikos formavimo iniciatyvas. Ar jaučiatės priklausantis kokiai nors vidinei Lietuvos dailininkų sąjungos bendruomenei? Organizacija turi daugiau nei 1500 narių visoje Lietuvoje – galbūt tiesiog esame viena milžiniška bendruomenė? Kaip manote, koks yra LDS narių priklausymo sąjungai bendravardiklis? Kaip jis keitėsi bėgant laikui?
Tomas Rudokas: Nemanau, kad organizacija, turinti 1500 narių, yra vieninga ir vientisa bendruomenė. Aš asmeniškai matau menamos bendruomenės organizacinį susiskaldymą į teritorinius skyrius, o tai geografiškai ir struktūriškai yra natūralu. Natūralu ir tai, kad kiekvienas skyrius turi savo veiklos kryptis, problemas, kurios, ko gero, yra specifinės. Kokias tendencijas matau LDS organizacijoje pastarajame dešimtmetyje? Viena ryški tendencija – didžiajai daliai Vilniuje reziduojančių menininkų, galerininkų, menotyrininkų yra absoliučiai neįdomu, kas vyksta už Vilniaus sienų. Ar veikia ,,didžiojo brolio“ sindromas? Manau, kad taip. Ar mažieji skyriai palikti vegetuoti? Manau, kad taip. Negalėčiau net įvardinti LDS narių priklausymo sąjungai bendravardiklio. Beveik kiekvienais metais į sąjungą įstoja apie 40 naujų narių, įstoja ir... kažkur išnyksta - jų nesimato parodose, projektuose ir panašiai. Tuo metu sąjungos kūrybiniame lauke ilgą laiką sukasi ir yra ,,sukamos‘‘ tos pačios 20-25 pavardės (bent jau toks įspūdis susidaro žvelgiant į parodų paraiškas ir vykdomus projektus). Kvadrienalė, ko gero, yra pirma „kregždė“ per pastaruosius 15 metų, kai sudaroma galimybė pamatyti ir pristatyti menininkus iš kito kūrybos lauko.
Alberta Vengrytė: Pasikalbėkime apie „Pamėnkalnio“ galerijoje, Vilniuje, formuojamą LDS Panevėžio skyriaus ir „GalerijosXX“ bendruomenių kūrinių parodą. Ar galėtumėte praskleisti jos organizavimo užkulisius? Kaip Panevėžio skyriaus bendruomenei sekėsi suvokti save kaip tokią? Galbūt net įvyko skilimų ar persigrupavimų? Kas formavo parodos koncepciją?
Tomas Rudokas: Kalbant apie parodos organizavimo metodiką, procesas buvo gana tradicinis. Skyriaus taryboje diskutavome apie dalyvavimą parodoje, menininkės Indrės Stulgaitės-Kriukienės paprašėme sukurti trumpą koncepciją, kurią persiuntėme skyriaus nariams ir siūlėme kandidatuoti, pristatant savo kūrybą. Iš gautų paraiškų kartu su Pamėnkalnio galerijos direktore atsirinkome mus tenkinančias kandidatūras ir, šių menininkų darbų pagrindu, pagrindu suformavome parodos ekspoziciją. Ar bus patenkintų ir nepatenkintų? Manau, kad tikrai bus. Sunku atrinkti kandidatus, neįžeidžiant kūrėjo ego ir neįkliūvant į tam tikrą kūrybinį konfliktą. Parodos koncepcija buvo plėtojama iš Mėlyno atspirties taško:
„Duokite man atramos tašką, ir aš pajudinsiu Žemę“,- Archimedas.
Šįkart simbolinis taškas – mėlynas – stabilus, gilus, sakralus, galingas, nemirtingas, dosnus, erdvus, ištikimas, ramus, tvarkingas, sąžiningas, išmintingas, racionalus, tyras, teikiantis pasitikėjimo ir sveikatos…
Sudėtinguose šių dienų meno pasaulio koncepcijų verpetuose kviečiame kūrėją atsispirti tiesiog nuo spalvos. Kodėl mėlyna? Ji – viena pagrindinių spalvų sistemose. Ji – labiausiai mėgstama. Ji – priklausanti regimosios šviesos spektro daliai. Galingiausias mėlynos spalvos šaltinis – saulė!
Kokį tašką deda kūrėjas? Linijos pradžią? Išsiplečiantį pasakojimą? Pabaigą? Kokia nata skamba šis kūrinys? Kuo kvepia jo mėlyna? Kiek gi jūsų kūrybinėse gyslose teka mėlyno kraujo?
Alberta Vengrytė: Pabaigai ir apibendrinimui, sugrįžkime prie bendruomenės sampratos, o greičiau – sampratų. Kokie požymiai ar kriterijai Jums patiems leidžia suvokti bendruomenes kaip tokias? Turiu omenyje bendruomenę bendrąja [sic.] bei meno kūrybos prasme. Kaip Kvadrienalės kuravimas keitė šį požiūrį?
Tomas Rudokas: Bendruomenę suvokiu kaip grupę žmonių, kuriuos vienija tam tikra bendra veikla, kūrybinis aktyvumas, gyvenimo būdas. Ar Panevėžio menininkai turi minimalias kūrybines bendruomenes? Galbūt... Yra tam tikras skaičius LDS narių, mielai prisidedančių prie bendrų projektų įgyvendinimo. Ar tai skaitlinga grupė? Ne. Tai sąlygoja miesto specifika, skyriaus narių amžius, jų kūrybinis aktyvumas. Pradinis kūrėjų būrimasis į bendruomenes, ko gero, buvo sąlygotas to, jog susibūrus į grupes - lengviau organizuoti parodas, gauti tam tikrą finansinę pagalbą iš miesto savivaldos ar kitų fondų. Galiausiai, pradedantiesiems kūrėjams buvimas bendruomenėje sudaro galimybes sustiprėti kaip asmenybėms ir, praėjus tam tikram laikui, pasakyti „viso gero“ tai pačiai bendruomenei, nueinant į personalinių parodų organizavimą, savo autorinių projektų kūrimą ar kitą meninę veiklą. Tai yra natūralus procesas. Žinoma, visada džiugu, kai stiprus individualistas randa laiko ir noro retkarčiais sugrįžti į bendrus projektus, o tai ir įvyko kuruojant Kvadrienalę. Ar man kaip žmogui, kuriam teko dirbti šiame procese, buvo kažkokių atradimų? Manau, kad ne. Mažoje organizacijoje tu dažniausiai žinai, ko laukti iš vieno ar kito kūrėjo, ką naujo galėsi pamatyti autorių kūryboje ar kažkokioje meninėje koncepcijoje.
Interviu parengė šiuolaikinio meno istorikė, meno kritikė Alberta Vengrytė
LDS Panevėžio skyriaus ir „GalerijaXX“ bendruomenių ekspozicija bus pristatyta 2023 m. liepos 4 d. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius).
Comments