Liepos 16 d., sekmadienį, 15 val. Trakų Vokės dvaro sodyboje (Žalioji a. 2A, Vilnius) vyks Tomos Šlimaitės personalinės parodos „Nuometai“ atidarymas.
Parodoje eksponuojamas koliažų ciklas „Nuometai“, sukurtas 2020-2022 metais. Kūriniai nagrinėjami vedybų aspektu, paliečiamos socialinės, nelygybės temos.
Vedybos – ceremonija, viena didžiausių švenčių ne tik dviem žmonėms, bet ir juos supančiai bendruomenei. Susiklosto taip, kad ne visi susituokia. Kai kurie, neištekėjusios ar nevedusieji, jaučiasi visuomenėje nejaukiai, o žodis „senmergė“ ar „senbernis“ skamba šaižokai. Toks jaučiamas spaudimas tampa individo ir sociumo konfliktu. Ribos brėžiamos nematoma socialine gija, pančiojančia žmones, nusakančia jų statusą visuomenėje, menkinančia jų savivertę, emocinę ir psichologinę būseną. Plona gija brėžiama ir skyrybų atveju – kur ta riba ir galutinis taškas? Į vestuvių tematiką įplaukia laikinumo, absurdiškumo, tragikomedijos aspektų ir istorinis kontekstas. Koliažų technika sukurtam ciklui „Nuometai“ (2020-2022) naudojamos asmeninio ir artimųjų albumų nuotraukos, darytos nuo 1942 m. iki 1985 m. Darbai paliečia laiko dimensiją per madą, aprangą, šukuosenas, aksesuarus ir buitinius artefaktus. Neabejotina, kad ir anksčiau, ir dabar vestuvių šventės ašis – nuotaka. Tai ji eina, teka, su ja susiję daugiausiai tradicijų, papročių, ja tą dieną žavimasi, gėrimasi, grožimasi. Tą ypatingąją dieną moteris virsta „baltąja gulbele“, įgyja kitą statusą visuomenėje, pradeda, rodos, daug žadantį naują gyvenimo etapą, bet po vestuvių, ypač pagausėjus šeimai, įsisukusi į vis dar itin daug iš moters reikalaujančią kasdienybę ir rūpesčius, „baltoji gulbė“ dažnai virsta „bjauriuoju ančiuku“.
Nors XXI a. moterys jau yra išsikovojusios daug privilegijų, tačiau įsigilinus į mūsų dienų moteriškumo sampratą aiškėja, kad iš esmės daug kas nepasikeitė – jos ir toliau laiko visus keturis namų kampus, kurie, nepaisant visos modernios pažangos, sunkėja ir aštrėja. Ar tiesa, kad už skambių šūkių ir didžių siekių, stereotipų ir mitų griovėjų vis dar šmėkščioja lyčių nelygybė?
Paroda veiks iki rugpjūčio 20 d.
Toma Šlimaitė (g. 1985) gyvena ir kuria Klaipėdoje. 2010 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė grafikos magistrantūros studijas. 2007 m. pagal „Erasmus“ programą studijavo „Accademia Di Belle Arti Di Urbino“ Italijoje, stažavosi Helnaes Hojskole meno studijoje Danijoje.
T. Šlimaitės kūryba pasižymi daugiasluoksniškumu. Menininkė kuria grafikos darbus, koliažus, piešinius, instaliacijas. Pagrindiniai kūrybos leitmotyvai – gamta, vaikai ir praeitis. Svarbus vaidmuo atitenka ir moters sociumui visuomenėje, paliečiami istorijos konktekstai, pačios menininkės santykis su aplinka. Menininkė išbandė save ir kuratorės amplua ‒ sukuravo kelias parodas Lietuvoje.
Parodose dalyvauja nuo 2006 metų. Menininkė surengė virš 10 personalinių parodų (Odė Marinai Vilniaus grafikos meno centras, Amžina kaita Klaipėdos galerija, Nežemiški vaikai KKKC Parodų rūmai), jos darbai buvo eksponuoti 35 grupinėse parodose, projektuose, bienalėse: Lietuvoje (tarpdisciplininė paroda Ledkalnis, meno mugė ArtVilnius’21, 4-oji Kauno tarptautinė grafikos bienalė Šviesos prigimtis, 10-oji tarptautinė mažosios grafikos trienalė, Šimtmečio lakštai, Menas be stogo), tarptautinėse parodose, projektuose užsienyje Italijoje (Arte dell‘ Incisione, diplomas), Prancūzijoje (Šiuolaikinė Europos grafikos trienalė, diplomas), Vokietijoje (tarptautinė paroda Luftlinie), Lenkijoje (tarptautinis projektas RIBOS), Danijoje, Armėnijoje (15-asis alternatyvaus meno festivalis), Japonijoje (2-oji TKO tarptautinė mažosios grafikos paroda). Nuo 2018 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, nuo 2021 m. - Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus grafikos sekcijos pirmininkė.