Anna Wojtyńska (antropologė). Vieta kaip daugiakultūrių susitikimų įkūnijimas.
„Common ground“ (projekto pavadinimas ir akcentas) gali sukelti įvairių asociacijų ir minčių. Akivaizdu, kad Žemė tiesiogine prasme įkūnija bendrą visų gyvų žmonių pagrindą, o globalizacija ir technologinė pažanga, prisidedanti prie vadinamojo „laiko ir erdvės suspaudimo“, padeda mums suvokti egzistuojantį tarpusavio ryšį ir augančias ekonomines, kultūrines ir aplinkos tarpusavio priklausomybes. Bendras pagrindas taip pat gali būti žmonių, gyvūnų ir augalų persipynimų metafora. Šis terminas gali būti nuoroda į tebevykstančią sąveiką tarp skirtingų rūšių būtybių; į mūsų pasinėrimą į gamtą ir pasitikėjimą ja, o taip pat ir į mūsų galią kištis į ją, dažnai sukeliant žalą. Kadangi tyrimas buvo sutelktas į migraciją, vieta, mobilumas ir priklausymas buvo pirmos man kilusios asociacijos, susijusios su bendru pagrindu. Šį terminą suprantu kaip galimybę, dėl kurios deramasi lokaliai, ir kuri įgyvendinama įvairovės kontekste. Lokalizacija ir nekintamumas (priešingai abstrakčiai erdvei) tipiškai asocijuojasi su vieta. Mes dažnai naudojame vietos idėją savo tapatybei įtvirtinti. Dažnai mąstome apie vietas kaip apie veiksnius, formuojančius mūsų subjektyvumą. Vieta reiškia poziciją, įžeminimą ir buvimą namuose. Ji skleidžia artimumo ir saugumo sampratą, kuri sudaro bendruomenių, panašumo ir giminystės jausmo pagrindą. Todėl vietos paprastai suvokiamos kaip statiškos ir atsparios laikui. Arba kartais norime, kad jos išliktų tokios pačios ir atitiktų mūsų prisiminimus. Vadovaujantis šia logika, bet koks vietų pasikeitimas gali būti suvokiamas kaip grėsmė tapatybei ir nerimo šaltinis ir tokiu būtu gali sukelti pasipriešinimą. Tačiau vietos nuolat kuriamos, jas formuoja ir keičia jose gyvenantys žmonės. Šie žmonės vis dažniau atvyksta iš įvairių pasaulio šalių, netgi iš gana toli vienas nuo kito nutolusių regionų. Jie nekalba ta pačia kalba, neturi tų pačių įpročių ar praktikuoja skirtingas religijas. Išaugusio mobilumo laikais vis mažiau žmonių gyvena tose vietose, kuriose gimė. Mažiau žmonių visą gyvenimą nugyvena toje pačioje vietoje. Vietas keičia ne tik žmonių, bet ir idėjų, prekių ir kapitalo srautai. Jos vis dažniau tampa pasaulinių ryšių ir transnacionalinės praktikos mazgais, kartu vykstant vienodinimo ir įvairinimo procesams. Daugelis migrantų išlieka socialiai įsitvirtinę šalyse iš kurių atvyko palaikydami ryšius su giminaičiais ir draugais internetu, sekdami naujienas arba laikydamiesi šalių, iš kurių atvyko, tradicijų. Taigi, dalijimasis geografine erdve nebūtinai reiškia minčių artumą.
Dėl to kyla gana svarbus klausimas – kaip įsivaizduoti bendrą pagrindą ir bendrą bendruomeniškumo jausmą vietose, kurios vis labiau socialiai susiskaldo? Kaip sukurti bendrą pagrindą didėjančios įvairovės kontekste? Svarbu atsiminti, kad didžiąja dalimi šiuolaikinius migrantus mobilizuoja ne tiek noras gyventi kur nors kitur, kiek pasaulinė nelygybė. Be to, ši pasaulinė nelygybė paprastai reprodukuojama etniškai suskaidytose darbo rinkose ir egzistuojančiose socialinėse ribose. Pavyzdžiui, Islandijoje imigrantai sudaro aštuoniolika procentų visų gyventojų. Tačiau kai kuriuose miestuose jie sudaro ketvirtadalį ar net pusę vietos gyventojų. Beveik vienas iš penkių darbuotojų Islandijoje yra užsienio kilmės. Kai kuriuose verslo sektoriuose, pavyzdžiui, žuvies perdirbimo ir svetingumo, imigrantai sudaro iki pusės visų dirbančiųjų. Statybose ketvirtadalis darbuotojų yra užsienio kilmės. Tačiau reikia pažymėti, kad oficialūs skaičiai gali neatspindėti tikrosios padėties darbo rinkoje, nes daugelis įdarbinami per subrangos bendroves ar laikinojo personalo įdarbinimo agentūras. Nors kai kurie imigrantai atvyksta į Islandiją dirbti specialaus apmokymo reikalaujančio darbo, migraciją į Islandiją dažniausiai lemia žemą atlyginimą mokančios ir aukštos kvalifikacijos nereikalaujančios profesijos, tokios kaip valymas, gamyba ar turizmas. Daugiau nei pusė žemos kvalifikacijos paslaugų sektoriaus darbuotojų profesinės sąjungos „Efling“ narių yra kilę iš užsienio. Kai kuriose valymo įmonėse migrantai sudaro iki devyniasdešimt procentų darbuotojų. Tai rodo, kad migrantai būna erdviškai ir socialiai apriboti. Jie priskiriami tam tikroms žemesnio socialinio statuso profesijoms, dėl ko jų bendravimas su vietinių populiacija tampa ribotas. Kaip tuomet galime paskatinti tarpkultūriniams susitikimams palankias vietas, kurios leistų tartis dėl bendro pagrindo? Seweryn Chwała, vienas iš Islandijoje gyvenančių lenkų menininkų, dalyvavusių „Common ground“ projekte, demonstravo savo kurinį pavadinimu „The Icelandic Dream“ (liet. Islandiška svajonė) projekto atidarymo parodoje, vykusioje Korpúlfsstaðir. Tai buvo autoportretas, kuriame jis dėvėjo žuvies fabriko darbuotojo drabužius (tuo metu autorius dirbo žuvies perdirbimo įmonėje). Jis taip pat buvo dėvėjo veido kaukę, kaip buvo privaloma pandemijos metu. Kadangi jo vilkima apranga uždengė visą menininko kūną, jis galėjo atvaizduoti bet kurį fabriko darbininką. Visus ir kartu nė vieno. Jo veido nesimatė ir nebuvo nieko, kas leistų jį atpažinti kaip unikalų asmenį. Negalima buvo įžiūrėti nei jo amžiaus, nei lyties, nei odos spalvos. Ir tik nedidelė paletė, kurią laikė dešinėje rankoje nedrąsiai atskleidė jo vos pastebimą menininko tapatybę. Mano nuomone, šis paveikslas reprezentuoja nuasmeninto migranto – anoniminio, vienkartinio, laikinojo darbuotojo, kurį apibrėžia, arba kuris yra redukuotas, iki savo padėties darbo rinkoje – figūrą. Figūra, kuri paprastai sukuria neatitikimą tarp individo ir jo savasties. Kaip galime sukurti pagrindą abipusiam pripažinimui, kad būtų išvengta stereotipinio išankstinio vienas kito vertinimo? Remiantis neseniai paskelbtais Islandijoje gyvenančių lenkų apklausos rezultatais, apie septyniasdešimt procentų dalyvių pranešė patyrę diskriminacijos atvejus, o beveik dvidešimt procentų patyrė vienokį ar kitokį smurtą. Ataskaitos pavadinime buvo cituojamas vienas iš dalyvių, kuriam buvo pasakyta: „Niekas tavęs nenori, grįžk į savo šalį“. Tai rodo, kad dalijimasis geografine erdve ir atsitiktiniai susitikimai išankstinio nusistatymo nesumažina. Dėl to kyla klausimas: ar galime įsivaizduoti bendrą pagrindą, už nacionalistinės logikos ribų? Atrodo, kad nepaisant globalizacijos jėgų (o gal dėl jų), mes vis labiau susiduriame, susiskaldome, atsiribojame ir susipriešiname skirtinguose lygmenyse. Rinkos ekonomikos plėtra ir neoliberalus valdymas supriešino visuomenes, destabilizavo ekonomiką ir atvedė mus prie ekologinės katastrofos slenksčio. Vis daugiau žmonių mano, kad dabartinė sistema neveikia. Taigi, ar galime įgyvendinti solidarumą tarp etninių tapatybių, kad kovotume už socialinį teisingumą ir palankią ateitį visiems?
Ar menas ir jo metodai – gana plačiąja prasme – galėtų prisidėti kuriant suartėjimo jausmą? Paprastai manoma, kad menas gali skatinti jautrumą ir empatiją. Taigi meno metodai, ko gero, galėtų būti tinkamas būdas inicijuoti bendravimą už kalbų ir skirtumų ribų bei padėti pamatus bendram pagrindui ir tarpusavio supratimui. Panašiai, ilgą laiką dalijimasis maistu buvo laikomas nusistovėjusia bendruomeniško gyvenimo forma. Nors valgymas yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių, jis taip yra ir be galo socialus troškimas. Taigi vaišės su kaimynais gali tapti simboliniu ir galingu solidarumo ir svetingumo perdavimo būdu, bendravimo su kitais priemone, santykių ir tarpkultūrinių ryšių užmezgimo keliu, ko ir siekė „Common ground“ kūrybinės dirbtuvės ir šventiški pietus Grindavíke.