2021 m. gruodį Reikjavike susirinko 18 menininkų iš Lietuvos, Lenkijos ir Islandijos, kad surengtų parodą, skirtą bendro pagrindo temai. Tai buvo aktuali problema, nes prie Lenkijos sienos masiškai plūstelėjo pabėgėliai iš Baltarusijos, todėl kilo dar viena pabėgėlių krizė, kurią, kaip paprastai būna, sukėlė politiniai nesutarimai ir ekonominė nelygybė. Tai prisidėjo prie pabėgėlių krizės Afrikoje ir Viduržemio jūros regione, rohinjų krizės Mianmare ir Bangladeše, prie JAV pietinės sienos besikaupiančių pabėgėlių ir dažnai ginčytinų migracijų pačioje Europoje. Frazę „bendras pagrindas“ galime suprasti tiesiogine prasme, kaip bendrą vietą, ir perkeltine prasme, kaip tai, dėl ko visi galime sutarti. Atrodė, kad dabartinėje tarptautinėje aplinkoje galioja abu variantai. Projektas vyko neįprastame, dideliame pastate, esančiame Korpúlfsstaðir miesto pakraštyje, kuris prieš šimtą metų veikė kaip pieno ūkis. Dabar jį valdo Islandijos vizualiųjų menininkų asociacija, siūlanti studijas menininkams, didelę parodų salę ir bendras patalpas. Nors aštuoniolika menininkų į projektą atsinešė savo rūpesčius ir požiūrį, darbai ir paroda buvo kuriami intymių diskusijų ir bendradarbiavimo atmosferoje. Vieni susitelkė į platesnį politinį kontekstą, kiti siekė sukurti intymesnes erdves, remdamiesi prielaida, kad bendrą pagrindą galima pasiekti tik atvirai diskutuojant vieniems su kitais. Nepaisant kūrinių įvairovės, jiems visiems buvo būdingas skubumo jausmas, poreikis ištiesti ranką ir drauge siekti sprendimo – bendro pagrindo.
Vykdydami projektą menininkai kartu su svečiais susirinko Korpúlfsstaðir salėje aptarti projekto ir išsikeltų klausimų. Grupės nariai nesunkiai rado bendrą kalbą nepaisant mūsų skirtingos kultūrinės kilmės. Mes aptarėme, kaip diskusiją galima būtų išplėsti, kad būtų išspręsta platesnio masto krizė, su kuria susiduriame. Viena vis pasikartojanti tema buvo dalijimosi istorijomis svarba – tiesiog bandymas rasti būdų suprasti vieniems kitus, suprasti pabėgėlių padėtį ir skirtingas nuomones, baimes ir jausmus, dėl kurių taip sunku rasti sprendimą. Čia svarbus buvo bandymas ištrinti kai kurias mus skiriančias nacionalines, politines ar ekonomines ribas. Priėjome išvados, kad mus skirianti nelygybė yra pati sunkiausia riba. Ir ne tik ta, kuri skiria tautas ir žemynus, bet ir ta, kuri egzistuoja visuomenėje, kad ir kokio dydžio ji bebūtų. Nors tokie meno projektai kaip „Common ground“ negali tikėtis lemiamos įtakos platesnėje geopolitinėje scenoje, jie gali pasitarnauti bent kaip tam tikras bendradarbiavimo ir atviro dialogo modelis. Kažkas paminėjo, kad tai panašu į sėklos, kuri išaugtų į kažką didesnį, pasodinimą. Tai tarsi apibendrino diskusijoje tvyrojusią atmosferą. Bent jau būsime žengę žingsnį kelionės link.